43 metų muzikantas pripratęs prie publikos dėmesio, tačiau net ir jam vizitas Kaune buvo išskirtinis.
„Pamenu, kad su muzikantais po koncerto kalbėjomės - nejaugi gali būti taip gerai? Nekantrauju vėl susitikti su lietuviais.
Ir tai sakau ne tik apie žiūrovus. Mane pritrenkė, kaip gerai suorganizuotas festivalis tokioje mažoje šalyje. Būna arba labai gerai, arba labai blogai. Arba viskas puikiai organizuota, arba visiškas košmaras. Kai pasitaiko pirmas variantas, kur kas lengviau koncertuoti.
Tai nesukuria esminio skirtumo, visur reikia gerai atlikti savo darbą. Bet kai tavimi gerai pasirūpina, tikrai ir scenoje jauti daugiau entuziazmo“, - prieš artėjančią kelionę į Lietuvą nekantravo interviu „Lietuvos rytui“ davusi džiazo žvaigždė.
D. Sanchezas yra matęs šimtus įvairių salių. Puerto Rike gimęs muzikantas džiazu susižavėjo vaikystėje, išgirdęs Mileso Daviso ir Johno Coltrane'o albumus.
Įstojęs studijuoti į vieną JAV universitetų D.Sanchezas geriausiuose Niujorko džiazo klubuose grojo jau tada, kai dėl jauno amžiaus juose dar negalėjo nusipirkti alaus.
Kai jam sukako 22 metai, Davidą „pričiupo“ legendinis trimitininkas Dizzy Gillespie, su kuriuo saksofonininkas gastroliavo iki pat šio mirties 1993-iaisiais. Pasipylė kiti pasiūlymai groti su džiazo žvaigždėmis - D.Sanchezas koncertavo ir plokšteles įrašė su Dee Dee Bridgewater, Patu Metheny, Elvinu Jonesu, Eddie Palmieri ir daugybe kitų garsenybių.
1994-aisiais pradėjęs solinę karjerą muzikantas šiandien puikuojasi garbės profesoriaus titulu ne viename universitete, šimtais koncertų pilnutėliuose klubuose ir salėse, už albumą „Coral“ laimėtu Lotynų Amerikos „Grammy“ apdovanojimu ir daugybe kitų įspūdingų laimėjimų.
Lietuvoje jis bus kasmečio koncerto, kuriame pristatomi ankstesniuose „Kaunas Jazz“ sezonuose didžiausią įspūdį publikai padarę atlikėjai, žvaigždė ir pasirodys baigiamajame festivalio koncerte Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje.
- Koncertuojate su skirtingų sudėčių grupėmis, ką galite pasakyti apie muzikantus, kuriuos į Lietuvą pasikvietėte šį sykį? - pasiteravau D. Sanchezo.
- Pastaruoju metu neretai groju su jais. Išskyrus bosininką Ricky Rodriguezą, kuriam tai - vienas pirmųjų pasirodymų su mumis.
Būgnininkas Antonio Sanchezas ir pianistas Edas Simonas - geri mano bičiuliai, puikiai žinomi džiazo pasaulyje. Man regis, gerai papildome vienas kitą.
- Kokią programą dėliojate pasirodymui Vilniuje?
- Bus kūrinių iš prieš ketverius metus mano išleisto disko „Cultural Survival“, taip pat - projekto „Ninety Miles“, kurį pernai įrašėme su Stefonu Harrisu ir Christianu Scottu. Ir nemažai visiškai naujų kūrinių, kurie dar nėra įrašyti, tad publikos laukia premjeros.
Turiu daug planų šiems metams. Bus daug koncertų, skirtų pristatyti „Ninety Miles“ programą. Dar turiu įrašyti naują savo albumą.
Yra ir trečias projektas - nuo rudens gastroliuosiu su grupe „San Francisco Jazz Collective“ (savotiška tarptautinių džiazo žvaigždžių rinktinė. - Red.), reikia išmokti 16 kūrinių.
Be to, turiu įsirengti studiją namuose. Dar laukia projektas su džiazo pianistu Kenny Werneriu. Darbų - iki kaklo, neįsivaizduoju, kaip viską spėsiu. Bet man patinka taip gyventi.
- Ar būna dienų, kai jaučiatės pavargęs nuo muzikos? - Taip. "Cultural Survival" projektas pareikalavo daug jėgų. Pasibaigus gastrolėms, norisi nutolti nuo muzikos, mėgautis bendravimu su šeima, skaityti knygas ar būti gamtoje. Man tada net nepatinka žiūrėti filmus, nes juose irgi skamba muzika.
- Kūrinį „The Forgotten Ones“ paskyrėtė žemės drebėjimo Haityje aukoms, tai ne pirmas kartas, kai rašote apie sąmyšį ir žmonijos problemas. Tokio įkvėpimo šaltinių dabar daugiau nei reikia, ar ne?
- Taip. Bet mano filosofija tokia - geri ir blogi dalykai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Menininko darbas - siurbti į save aplinką ir perteikti tai savo kūryba. Džiaugsmas, kaip ir baimė, sukuria kūrybos išraiškos galimybę.
Net iš skausmingiausių situacijų gali išaugti kas nors gera. Tai ir yra gyvenimo ir meno grožis.
- Net įsitvirtinęs kaip atlikėjas ir toliau talkinate daugeliui džiazo žvaigždžių. Kurias iš jų pavadintumėte savo mokytojais?
- Jų - daugybė. Įdomu tai, kad daug pasimokau iš jaunesnių muzikantų, tokių kaip S. Harrisas. Muzikantų bendruomenė tuo ir puiki - reikia tik įdėmiai klausytis ir gali labai daug išmokti.
Bet jei kalbame apie senąją gvardiją - pianistas Kenny Barronas, jo elgesys ir patarimai man padarė didelę įtaką, su juo turėjau garbės groti dar tada, kai studijavau koledže.
Legendinis D. Gillespie daug prisidėjo prie mano karjeros, kai mane, dar visišką jauniklį, pasikvietė į savo orkestrą.
- Ar pamenate akimirką, kai patikėjote, jog tapote svarbiu ir gerbiamu atlikėju? - Tai buvo 1996-aisiais, kai išleidau albumą "Street Scenes". Pasipylė geri įvertinimai ir kvietimai koncertuoti. Du ankstesni mano soliniai įrašai nesulaukė tokios reakcijos ir jau buvau pradėjęs nerimauti. Tas jausmas, kai supranti, jog publika atkreipė į tave dėmesį - labai jaudinanti. Tada supratau, kad einu teisingu keliu.
- Ar tiesa, kad jaunystėje norėjote tapti psichologu?
- Taip, ketinau šią sritį studijuoti. Bet tada susimąsčiau, kad muzika mane pernelyg smarkiai traukia. Apsisprendimas nebuvo lengvas, nes iki šiol manau, kad psichologijoje man irgi būtų gerai pasisekę.
Tėvas, žinoma, labai supyko. Vis kartojo, kad elgiuosi visiškai kvailai. Buvo tuo visiškai įsitikinęs. Kai įsitvirtinau muzikos pasaulyje, jis manęs atsiprašė.
- Gimėte ir užaugote Puerto Rike, bet muziką studijavote ir karjerą padarėte JAV. Ar kada nors grįšite gyventi į gimtinę?
- Visko gali būti. Su Puerto Riku susiję daug prisiminimų. Aš - jauniausias šeimoje, turiu du brolius ir seserį. Pamenu, kaip su broliu grodavau būgnais. Nuo mažens namuose girdėdavau muziką. Pasiilgstu tų dienų, neslėpsiu.
- Yra sakančių, kad dabartinė džiazo muzika neįdomi ir tik kartoja praeities idėjas. Ką į tai atsakytumėte?
- Viskam savas laikas, tiesa, kad viskas kartojasi. Aš stengiuosi klausytis kuo įvairesnės muzikos. Jei savaitę klausyčiausi tik džiazo, man būtų klaikiai nuobodu.
Turiu pasiklausyti ir flamenko, Claude'o Debussy ir Sergejaus Rachmaninovo, labai mėgstu Tanzanijos, Malio, Kamerūno muziką. Svarbu savęs neapriboti ir įkvėpimo ieškoti visur. Man ir hiphopas labai patinka.
- Ar pasitaikė koncertų, kuriuos norėtumėte pamiršti?
- Taip. Kartą, likus porai minučių iki svarbaus koncerto Niujorke, pradėjau žagsėti. Ko tik nedariau - žagsulys niekur nedingo. Taip ir kankinausi visą valandą. Sugroju kelias natas, atitraukiu saksofoną nuo lūpų, žagsiu, tada vėl groju, ir taip - visą koncertą.
Publika, regis, to nė nepastebėjo. Bet man buvo visiškas košmaras. Dabar juokinga pasakoti, bet niekada nenorėčiau to patirti dar sykį.
D. Sanchezo pasirodymas Olandijoje, „North Sea“ džiazo festivalyje: