„Blunderbuss“ - jokia revoliucija, tiesiog J. White'as į vieną krūvą sudėjo visus elementus, kuriais pasižymėjo jo ankstesni projektai, nuo pankiškos energijos ir gitaros prievartavimo („Sixteen Saltines“) iki aistros kantri baladžių širdgėlai (titulinė daina).
Viena, ką iškart pastebi - tai labai asmeniškas albumas. J. White'as jį sukūrė po skyrybų su žmona, modeliu ir atlikėja Karen Elson. Net kiek nejaukiai pasijusti priverčiančių užuominų į skausmingą meilės pabaigą - pilna ir dainų tekstuose, ir pačioje albumo nuotaikoje.
Svajingos fortepijono „girliandos“ lydi dainą „Hypocritical Kiss“, duetas „Love Interruption“ su vokaliste Ruby Amanfu - tipiškas Jacko „pavargusio vyro bliuzas paryčiais kažkur Dievo pamirštoje knaipėje“ su retro vargonėliais ir didele doze kartėlio. Viena eilutė pasakoja apie tai, kaip draugai virsta priešais. Taip, tai - tikrai skyrybų albumas.
Jacko taip pamėgti gitaros garsai lyg iš „Led Zeppelin“ repertuaro sugrįžta dainoje „Weep Themselves To Sleep“, kurią Jackas greičiau deklamuoja nei dainuoja. „I'm Shakin'“ dar kartą primena, kad J.White'as tikriausiai turėjo gimti 50 metų anksčiau - pritariantys moterų balsai skamba lyg iš 1966-ųjų plokštelės, o tekste minimas bliuzo gigantas Bo Diddley.
Jei ko ir galima pasigesti - tai „The White Stripes“ laikų įniršio, kuris Jacko arsenale šiuo metu užleidžia vietą melancholijai (lopšinė „I Guess I Should Go To Sleep“). Nežinia, ar tai - asmeninio gyvenimo aplinkybių, ar tiesiog brendimo ir pasikeitusio požiūrio į muziką klausimas.
Bet kuriuo atveju, J.White'as šiuo albumu nei sugadins savo reputaciją, nei pritrauks naujų gerbėjų - į komercinės muzikos plotus nesimetė, išliko ištikimas savo vizijai, paremtai kelių Amerikos muzikos dešimtmečių geriausiais pavyzdžiais. Muzikos madą aukštyn kojomis su „The White Stripes“ prieš dešimtmetį apvertęs muzikas išlieka įdomus, tik jau gerai žino, kas jam patinka, ir nesiblaško.
Įvertinimas - 8 iš 10.
J. White'o daina „Love Interruption“: