Laiku žengtas žingsnis, nes N. Jones „truputį kantrio, truputį džiaziuko, truputį bliuziuko“ formulė jau buvo kiek įsipykusi. „Gorillaz“, „The Black Keys“, „Gnarls Barkley“ ir, kalbama, būsimojo U2 albumo skambesio architektas B. Burtonas gražų Norah vokalą apvilko kur kas įdomesniais ir subtilesniais garsais.
Titulinėje dainoje pasigirsta iš tolo aidintys gitaros garsai, kaip kokioje žiaurioje Quentino Tarantino filmo scenoje, „She's 22“ vien iš jų sukonstruotas klausytoją apgaubiantis garsų peizažas, „Good Morning“ ir „After The Fall“ pasigirsta neįkyrūs sintezatoriai ir N.Jones įrašams nebūdingos vokalo aranžuotės, „Broken Hearts“ - bliuzo gitara ir gedulingi pritariantieji balsai. Dainoje „Travelin' On“ Norah apskritai labiau primena kokią madingą jauną skandinavų „indie“ dainininkę, o ne milijonus įrašų pardavusią vyresnės kartos publikos dievaitę.
Vienas dalykas, kuris nesikeičia - svaigi Norah dainų melancholija. Bet kitaip ir negali būti, nes visus 12 albumo kūrinių vienija išsiskyrimo ir širdgėlos tema (taip sugalvota).
B. Burtonas įvykdė įspūdingą misiją - pasiekė tai, kad N. Jones dabar atrodo į priekį žengianti, keistis nebijanti dainininkė, tačiau nenuvedė jos į tokias eksperimentų lankas, kad nusisuktų anksčiau atlikėją pamėgusi publika. Laimėjo abu - prodiuseris dar labiau sustiprino garsenybėms sėkmingai atsinaujinti padedančio menininko reputaciją, o N. Jones įrodė, kad nebijo naujovių.
Įvertinimas - 9 iš 10.
N. Jones naująjį albumą pristatantis vaizdo klipas „Happy Pills“: