Paklauskite bet kurio muzikos mėgėjo, su kuo jis sieja C. Dulfer vardą, ir tikriausiai išgirsite pavadinimą „Lily Was Here“.
1989-aisiais įrašytas lyriškas kūrinys, kuriame Candy saksofonas susipina su britų dueto „Eurythmics“ gitaristo Dave'o A.Stewarto gitara, skambėjo dešimtyse filmų, reklamos klipų ir TV laidų anonsų.
Tačiau atlikėjos biografijoje kur kas daugiau įspūdingų laimėjimų. Keliolika albumų, pasirodymai su Madonna, Prince'u ir „Pink Floyd“, TV laidų vedėjos darbas, gastrolės visame pasaulyje - ši moteris tikrai turi kuo pasigirti.
Vakarų Europoje ji neoficialiai vadinama ir džiazo bei fanko scenos sekso simboliu - kiekvieną muzikantės albumą lydi fotosesija, verčianti dūsauti vyriškąją auditorijos dalį.
Lietuvoje jau viešėjusi 42 metų C. Dulfer į Lietuvą atvyks vasaros pradžioje - birželio 2-ąją surengs pasirodymą po atviru dangumi Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje, o birželio 5-ąją gerbėjų lauks Vilniaus Kongresų rūmuose.
„Pasirodymai skirtingi, bet abu bus savaip įdomūs. Po atviru dangumi smagu, nes gali įkvėpti gryno oro, bet salėje lengviau kontroliuoti skambesį. Man nėra skirtumo, ar groti penkiems, ar penkiems tūkstančiams žiūrovų.
Tik žinau, kad nekantrauju sugrįžti į Lietuvą. Man paliko įspūdį jūsų šalies greiti žingsniai į priekį. Mes, olandai, galime iš jūsų pasimokyti“, - sakė džiazo žvaigždė.
Artėjant viešnagei Lietuvoje, draugiškai į telefono ragelį čiauškanti muzikantė dalijosi mintimis apie savo nueitą karjeros kelią ir seksualumo vaidmenį džiaze.
- Ką jau dabar galite papasakoti apie koncertus, kuriuos mums surengsite? - paklausiau Candy.
- Tai, kad skambės nemažai mano naujausio albumo „Crazy“ dainų, kurias koncertuose pradėjome atlikti prieš keletą mėnesių. Bet bus ir senųjų hitų, tokių kaip „Lily Was Here“ ar „Sax-a-Go-Go“. Būtų negražu jų nepagroti, be to, ir pačiai man jie patinka.
Skambesys - truputį kitoks, nei girdėjote prieš keletą metų, bet tai - natūralus progresas.
Vis dar tikiuosi, kad pavyks į Lietuvą pasikviesti naujausio mano albumo prodiuserį iš JAV Printz Board - jis yra garsios JAV grupės „The Black Eyed Peas“ muzikos architektas. Jį giminystės ryšiai sieja su Estija, todėl pareiškė norą čia atvykti.
- Melancholiškoji „Lily Was Here“ - viena populiariausių XX amžiaus instrumentinių melodijų. Ar jūs nepavargote ją groti kiekviename koncerte?
- Kurį laiką jos ir negrojau. Kai buvau jaunesnė, kažkodėl maniau, kad publikai ji atsibodo.
Tik paskui supratau, kad tai - kvailystė. Žiūrovai nori tos dainos, ji jiems siejasi su prisiminimais, tam tikru gyvenimo laikotarpiu.
Jau dešimt metų ši daina skamba kiekviename mano koncerte. Tik ne pabaigoje, nes pagal ją nelabai pavyks šokti.
- Kaip jaučiatės, kai išgirstate šią melodiją maisto prekių parduotuvėje?
- Keistai. Taip ir nesugebėjau prie to priprasti. Būna ir blogiau - sėdžiu kavinėje, pasigirsta ta daina. Pasižiūriu į kitus žmones ir galvoju - viešpatie, tikiuosi, jie nemano, kad aš to paprašiau.
Būna, kad nueinu į klubą, o didžėjus paleidžia mano įrašą. Mano, kad taip mane pamalonins, bet aš jaučiuosi nejaukiai. Prieinu ir sakau - gal galite paleisti kažką kita?
- Saksofonu pradėjote groti būdama šešerių. Ar kada nors rimtai svarstėte kitokios, ne su muzika susijusios karjeros galimybę?
- Ne. Žinojau, kad grosiu visą gyvenimą. Tai - dovana, kuri duota man. Matau, kiek žmonių grodama padarau laimingus.
Labai mėgstu linksminti ir man nesvarbu, ar 500, ar 5000 žmonių manęs klausosi. Porą valandų mano koncerte jie pamiršta problemas, tai - svarbiausia.
Tačiau mėgstu ir dirbti užkulisiuose - organizuoti koncertus, festivalius. Kiekvieną penktadienį Amsterdame vyksta mano vakarai, kuriuose patiekiamas gardus maistas ir groja geri muzikantai - tiek jauni, tiek vyresnės kartos. Mielai su jaunimu dalijuosi patirtimi, suvedu juos su reikalingais žmonėmis. Tai - irgi įdomi veikla.
Bet jei jau tikrai negalėčiau groti, galbūt sukčiausi mados pasaulyje. Man patinka kurti drabužius, noriu ateityje paleisti savo mados liniją. Tai man suteikia įkvėpimo. Juk kartais būna dienų, kai susimąstai, kad negali visą dieną groti, reikia dar ką nors veikti.
- Jūsų tėvas Hansas Dulferis - garsus džiazo saksofonininkas. Jei juokais iškviestumėte jį į muzikinę dvikovą, kuris iš jūsų laimėtų?
- Nežinau, bet tai vyksta, ir dažnai. Kiekvienas mūsų bendras pasirodymas - dvikova. Tėvas - labai mielas, bet scenoje mes rungiamės.
Taip turi būti, tėvas negali groti prasčiau tik todėl, kad esu mažiau patyrusi. Jis niekada man nenuolaidžiavo, net tada, kai buvau maža. Tėvui - 71-eri, bet jis puikiai gros ir tada, kai bus 110-ies.
- Jau pačioje karjeros pradžioje grojote su tokiomis žvaigždėmis kaip JAV dainininkas Prince'as. Kaip jaunai merginai iš Amsterdamo pavyko užmegzti tokius ryšius?
- Viskas prasidėjo nuo D. Stewarto, kuris susidomėjo mano grojimu. Garsūs muzikantai pažįsta daugybę kitų ir greitai perduoda žinia apie jaunus talentus. Man buvo 19, o jau grojau su Prince'u, Madonna. Tada man tai atrodė normalus dalykas, tik dabar suvokiu, kaip tai buvo nepaprasta, kiek daug pasitikėjimo savimi suteikė, kaip pakeitė mano gyvenimą.
Paslaptis? Reikia tiesiog savo grojimu paliesti kitų muzikantų sielą. Kiekvieną sykį, kai grojau su Vanu Morrisonu ar „Pink Floyd“, tai buvo didžiulė pamoka. Mokiausi ne tik iš to, kaip šie gigantai groja, bet ir iš jų elgesio, kaip jie rūpinasi savo karjera.
- Ar buvo akimirkų, kai susipažinusi su tokiomis žvaigždėmis virpėjote iš jaudulio?
- Ne. Čia reikia kaltinti mano vaikystę. Kai buvau dar visai maža, mūsų namuose svečiavosi Dexteris Gordonas, Archie Sheppas, koncerte tėvas supažindino su Sonny Rollinsu ir kitais legendiniais džiazo muzikantais. Jie visi labai šiltai su manimi elgėsi.
Džiazo pasaulyje nėra darkymosi - maždaug, noriu užkulisiuose šešių butelių šampano, lėkštės tik geltonos spalvos „M &M's“ saldainių ir akinamo baltumo rankšluosčių. Tokios nesąmonės paliekamos rokeriams.
Tėvas mane mokė, kad nė vienas žmogus nėra geresnis už kitą. Gal dėl to tos garsenybės mane taip lengvai prisileido - jos irgi pavargusios nuo pataikūnų, pasiruošusių išpildyti bet kokį norą.
Tai prisimenu, ir bendraudama su gerbėjais, niekada nesijaučiu už juos pranašesnė. Aš - toks pats žmogus, kasdien vaikštau į tualetą. Mano grupės nariai žino, kad turi mane nuleisti ant žemės, jei atsiras bent menkiausi pasipūtimo ženklai.
- Džiazo muzikantai dažnai stengiasi elgtis senamadiškai, o jūs fotosesijose demonstruojate didelę iškirptę. Tas nuotraukas paskui galima rasti nešvankiose interneto svetainėse.
- Tiesa. (Kvatojasi.) Bet reikėtų paaiškinti, kodėl renkuosi tokį įvaizdį.
Man buvo šešiolika, kai pradėjau profesionalią karjerą. Man tuo metu labai reikėjo tėvo draugų, patyrusių džiazo muzikantų, patarimų. Bet jokios pagalbos nesulaukiau.
Kodėl? Nes tėvas buvo įkūręs įdomią organizaciją ir išrūpinęs paramą šalies džiazo atlikėjams - jie gaudavo nedideles išmokas iš biudžeto.
Kaip tik tuo metu jis pakeitė muzikos stilių, įtraukė daugiau elektroninio skambesio ir buvo išmestas iš tos savotiškos džiazo atlikėjų gildijos, kurią pats įkūrė. Kolegos pareiškė, kad jis groja nebe džiazą.
Susipykome su visa Olandijos džiazo scena. Pagalvojau - na, ir eikite po velnių, man patinka džiazas, bet nepatinka jūsų maivymasis. Nusprendžiau, kad save pristatysiu kaip popmuzikos atlikėją.
Pirmąjį albumą pavadinau „Saxuality“ (žodžių žaismas, šis pavadinimas skamba kaip angliškas žodis „seksualumas“, nors „sax“ reiškia saksofoną. - Red.).
Įrašų leidėjai sakė, kad esu beprotė, kad mano albumą pirks tik iškrypėliai. O man buvo nusispjaut, nenujaučiau, kad albumas bus parduotas kelių šimtų tūkstančių tiražu, maniau, jo reikės tik keliems šimtams draugų.
O dėl iškirpčių - esu moteris ir tai rodau, kodėl gi neturėčiau to daryti? Džiazas ir seksualumas - suderinami. Žinau, kad esu rimta muzikantė, ir mano klausytojai žino.
Nuotraukose mėgstu atrodyti gerai. Tai - paskutinė stadija, kai galiu kontroliuoti savo išvaizdą. Scenoje prakaituoju, negaliu nė šypsotis, nes turiu tą daiktą burnoje.
Man labai patiko legendinio Mileso Daviso požiūris - šis muzikantas scenoje vilkėjo ekstravagantišką kostiumą, mūvėjo žiedus su deimantais. Niekas nesakė, kad dėl to jis pradėjo prasčiau groti.
- Jūsų draugas - buvęs futbolininkas (vengras Bela Szenasi, už C. Dulfer jaunesnis 15 metų. - Red.). Ar jis mėgsta jūsų muziką?
- Jis iš visai kitos aplinkos, bet puikiai mane supranta. Džiaugiuosi suradusi žmogų ne iš muzikos pasaulio, kuris vertina mano muzikinę aistrą.