Juokais paniurzgėjus, kad tokie trumpi pliūpsniai - nepakankami, reikia pastebėti, kad antrasis mini albumas (grupė tikrai nesikankino, bandydama sugalvoti pavadinimą „2“) liudija gerokai įsibėgėjusią pažangą. Grupės atliekamo „sapnų popso“ aranžuotės - vis turtingesnės ir įdomesnės, Rasos balsas laipioja per garsų kaskadas, netikėtų posūkių gal net daugiau nei reikia.
Ausį glostantys gitaros garsai, nežemiška nuotaika, vokalas, kurį būtų galima vietoje balzamo tepti ant žaizdų, - palyginimai su britų grupe „Cocteau Twins“ yra pernelyg nuspėjami (naudoti ir ankstesnio mini albumo „1“ apžvalgoje), tačiau skambesio panašumai - tiesiog pernelyg akivaizdūs. Ypač dainoje „Arrows“ - kai kam Didžiojoje Britanijoje dėl to tikrai kiltų klausimų.
Gražiausia iš keturių dainų - švelnumo kupina „Bennet“, kuri netikėtai iš airę Enyą primenančio garsų paveikslo perauga į didingą finalą. Keisčiausia - pašėlusiai greito ritmo ir melancholiško vokalo derinys „Engine“, tarsi nužengęs iš norvegų dueto „Royksopp“ albumo.
„Neblogai grupė groja, bet prie šios muzikos reikėtų priprasti“, - tokį atsiliepimą apie „Rasabasa“ šypsodamasi prisiminė R.Bubulytė. Tiksliau nepasakysi. „Rasabasa“ nėra taip nutolusi nuo minių mėgstamos popmuzikos, kad neturėtų šansų ateityje užkariauti didelės auditorijos. Tačiau tikrai bus ir tokių klausytojų, kuriems šios grupės muzika atrodys migdanti. Ir „2“ vargu ar pakeis šią nuomonę.
Įvertinimas - 8 iš 10.
"Rasabasa" daina "Arrows":