Ko nors panašaus ir reikėjo tikėtis. Mat „Keane“, į 2008-ųjų albumą „Perfect Symmetry“ prikaišioję keistų garsų ir taip atstūmę tūkstančius gerbėjų, pasimokė iš šios klaidos. Išeitis? Prisiminti formulę, kuri 2004-aisiais padėjo parduoti per 7 milijonus debiutinio albumo „Hopes And Fears“ egzempliorių. Ir vėl džiaugtis, kad gali šimto svarų sterlingų banknotus naudoti vietoj tualetinio popieriaus.
Taip ir bus. Surasti dešimt ar penkis skirtumus tarp „Strangeland“ ir „Hopes And Fears“ skambesio yra velniškai sudėtinga. Nebent ryški bosinės gitaros linija - ja grojantis Jesse Quinnas prieš šio albumo išleidimą tapo oficialiu grupės nariu. Visa kita - jausmingas iki beprotybės Tomo Chaplino balsas, viso „Keane“ pasaulio centre esantys skambūs fortepijono akordai, įspūdingi melodingumo klodai - lyg tada, kai ši grupė buvo prie starto linijos.
Kritikai jau bamba, kad tai - žingsnis atgal į saugią teritoriją. Bet galima mąstyti ir kitaip - tiesiog blaivus suvokimas, kas šiam kolektyvui labiausiai tinka ir ko nori publika.
Tada gal ir nesvarbu, kad kone kiekvienas naujas „Keane“ kūrinys gana smarkiai primena ankstesnius hitus. Džiugiai šuoliuojantis „On The Road“ panašus į „Can't Stop Now“, „You Are Young“ - į „Everybody's Changing“, ir taip toliau. Tiesiog to pašėlusiai populiaraus pirmojo albumo tęsinys, kuriame ši grupė išmaniai nusirašė pati nuo savęs. Bet ar tai - nuodėmė, kai viskas skamba taip gerai?
Įvertinimas - 8 iš 10.
„Keane“ daina „Silenced By The Night“: