Baku centre esančiame viešbutyje „Genceli” įsikūręs dainininkas jau žino, kas yra tikrasis „Eurovizijos” šurmulys.
Interviu, vakarėliai, spaudos konferencijos, kiekviename žingsnyje skambantys prašymai padainuoti „Eurovizijos” dainą „Love Is Blind” — krapštyti nosį nėra kada.
Tiesa, Donatas to ir nenorėtų. Jei reikėtų dar pusmetį intensyviai ruoštis „Eurovizijai”, mielai tai darytų — prisipažino dainininkas. Artėjant lemiamai kovai antrajame didžiausio Europos dainų konkurso pusfinalyje, jis kalbėdamasis su „TV antenos” žurnalistu apžvelgia į Baku sceną atvedusį kelią — jame buvo ir svaigaus džiaugsmo, ir nusivylimų.
— Turite talismaną, kuris neša sėkmę?
— Štai. (Baksteli į du raištelius ant riešo.) Vieną jų nešioju jau dvejus metus, nenusiimu niekada. Jis simbolizuoja draugus, šeimą, nueitą kelią, tuos, kurie mane palaiko.
Laimę nešančio parkerio, pliušinio meškino, akmenukų — ne, tokių dalykų neturiu.
Užsiimu Rytų kovos menais, viešėjau jų stovykloje Vietname. Niat-nam menas susijęs su filosofija, kuri man labai priimtina. Gyvenu pagal jos vertybes. Ne, tai ne budizmas. Nenoriu, kad žmonės manytų, kad esu koks sektantas. Tai būtų pernelyg paprasta. Apyrankės gautos per seminarus iš mokytojų ir turi tam tikrą energiją. Aš tuo tikiu.
— Ar po pergalės „Eurovizijos” atrankoje pasikeitė aplinkinių požiūris į jus?
— Dalyvavau ne viename dainų, šokių projekte ir beveik visur bent pasiekdavau finalą. Bet kažkodėl mano populiarumas vis tiek buvo sąlyginis.
Nervinausi dėl to, nes esu maksimalistas. Bet suvokiu, kad mano muzika, įvaizdis nebuvo komerciškai patrauklūs.
Galvojau, kaip tai pakeisti. „Eurovizija” — taškas, kuriame pagaliau tapau toks, koks šiuo metu galiu būti. Ir pastebėjau, kad žmonės pradėjo domėtis.
Viename interneto portale mano daina dabar — klausomiausia, pralenkiau Egidijų Dragūną. Aš tik dabar pajutau, kad žmonės mane atpažįsta gatvėje. Kaziuko mugėje pasivaikščiojau — krūvą sausainių dovanų gavau.
Anksčiau nuoširdžiai maniau, kad esu niekam neįdomus. Maždaug — ai, jis trumpikių scenoje nenusimautų, yra toks jaunas, daug šneka, filosofuoja, šoka, pats nežino, ko nori. Dabar pajutau, kad įgijau svorio kaip atlikėjas. Ir tai dėl „Eurovizijos”.
— Muzikantai kitaip pradėjo žiūrėti?
— Muzikantams tokios pergalės nieko nekeičia. Jie žino mano muzikalumą ir galimybes. Ir anksčiau jaučiau muzikantų pagarbą. Ypač tų, kuriems yra 40—50 metų ir jau galvoje vėjai nešvilpauja.
Vis dėlto tokių, kurie anksčiau manęs nelaikė kolega, o dabar bendrauja draugiškai, irgi atsirado.
Suprantu, kokia problema. Žmogus pasitinkamas pagal išvaizdą. Aš atrodau lyg šešiolikos. Tai — genetiniai dalykai. Kai žmonės pamato paauglį, kartais nesąmoningai pradeda nesilaikyti atstumo ir nerodo pagarbos. Tai trukdo rasti bendrą kalbą.
Atkentėjau dėl tos paaugliškos išvaizdos, bet dabar esu vertinamas rimčiau. Gaila, kad dėl to reikėjo pergalės „Eurovizijos” atrankoje. Toks jau yra pasaulis.
— Norėtumėte atrodyti vyresnis?
— Visaip būna. Kai dalyvavau „Lietuvos dainų dešimtuke”, apie tai mąstydavau.
Bet dabar tokių minčių nebekyla. Džiaugiuosi, kad genetiškai paveldėjau tokį dalyką, atrodau jaunas. Po 30 metų man tai bus didelis pranašumas.
Kartais norisi užsiželdinti barzdelę, bet ir tai nepavyksta. Trys pūkai išauga, ir viskas. (Juokiasi.)
— Kokiais principais vadovavotės burdamas savo „Eurovizijos” komandą?
— Ji — nedidelė. Aš, mano draugė Veronika, vadybininkas Martynas Tyla su partnere ir bendražyge Neringa.
Veronika rengė mano pasirodymo choreografiją. Be to, jos buvimas šalia man svarbus psichologiškai. Kai aplink daug šurmulio, šalia reikia žmogaus, kuris tave gerai pažįsta, padeda suvaldyti emocijas.
Likus trims dienoms iki mano pusfinalio atvyks vokalo pedagogas Edmundas Seilius ir dainos „Love Is Blind” autorius Brandonas Stone’as.
Jie dar padirbės su mano balsu, padės pasirengti, bus iki finalo, jei ten patekčiau. Tai svarbu atsižvelgiant į kitokį Azerbaidžano klimatą. Reikės sureguliuoti balsą. Ir viskas. Kostiumų lygintojų, grimuotojų nebus.
— Tėvai sirgti už jus nevyks?
— Ne. Tėvas labai norėjo atvykti palaikyti ir dar pamatyti Azerbaidžaną, bet tai geriau daryti ne šiuo metu. Visos kainos pakeltos, viešbučiai — beprotiškai brangūs.
Griežtai pasakiau: nevažiuokite, žiūrėkite per televizorių. Už tokią kainą galima dešimčiai dienų į Havajus nuvykti. Žinosiu, kad jie mane palaiko, ir to pakanka.
— Nė sykio nesigailėjote, kad įsivėlėte į šį reikalą?
— Aš niekada savęs neklausiu, kodėl einu dainuoti. Nuo šešerių metų, kai “Dainų dainelėje” užtraukiau “Aš kiškelis mažas”.
Jau tada supratau, kad nereikia galvoti: „Ai, pabandysiu, gal pavyks, nežinau, ką aš čia veikiu.”
Prieš keletą metų rengdamasis “Lietuvos dainų dešimtukui” žinojau, kad muzikai noriu skirti visą gyvenimą. Man tai teikia tiek džiaugsmo. Jei reikėtų dar pusmetį arti, kad nuvykčiau į “Euroviziją”, arčiau.
— Pradėjote uždirbti daugiau? Padidėjo honorarai, padaugėjo kvietimų koncertuoti?
— Sąlyginai — taip, bet padaugėjo ir išlaidų. Ar uždirbu didžiules sumas? Tikrai ne.
— Kiek metų jau gyvenate iš muzikos?
— Pradėjau 2008-aisiais, dalyvaudamas „Lietuvos dainų dešimtuke”. Nuo to laiko neturėjau jokio kito darbo.
Iki tol tris vasaras dirbau statybose, iš jų dvi — nelegaliai. (Juokiasi.) „Akropolio” restorane „Delano” dirbau padavėju.
Dirbau ir apsaugininku Antakalnio ligoninėje — priimdavau bekojus narkomanus. Ginklo neturėjau — tik dujų balionėlį. Tuo metu dar studijavau aplinkos inžineriją, braižiau geodezijos brėžinius, o naktimis ligoninę saugojau. Dar ten dirbdamas pradėjau ruoštis „Lietuvos dainų dešimtukui”. Tada visus kitus darbus ir mečiau.
— Nebuvo baisu?
— Ne. Tėvai, žinoma, norėjo, kad baigčiau studijas ir dirbčiau pagal specialybę. Dvejojau, bet vis tiek sustabdžiau mokslus, išėjau akademinių atostogų.
Man dekanate taip ir pasakė: eik dainuoti, palik darbą inžinieriams, jei norėsi, grįši. Mokytis vien dėl diplomo nenorėjau.
— Nesinervinate dėl to, kad neturite aukštojo išsilavinimo?
— Kai apie tai pasisuka kalba, būna nesmagu. Bet gal čia — sovietiniai stereotipai. Maždaug — bemokslis, neišsilavinęs, be kultūros. Nemanau, kad dėl to, jog nebaigiau mokslų, esu blogesnis. Bet mokslus baigti reikia. Kada nors tai tikrai padarysiu.
— Tyrinėjote savo eurovizinių konkurentų dainas?
— Kol nelaimėjau atrankos finalo, ne. Žinojau tik švedės Loreen dainą “Euphoria”, kuri labai išreklamuota, ir, žinoma, rusų bobulių. Paskui įlindau į „YouTube”. Dainas, kurios iškart neužkabino, perklausiau greitai, prie kitų pabuvau ilgiau.
Išklausiau gal pusę dainų. Loreen pasirodymas — įspūdingas, jam didelę įtaką daro vaizdas. Nenoriu nieko įžeisti, bet jei ji būtų nufilmuota lietuvių TV operatorių, mūsų techninėmis sąlygomis, vaizdas būtų visai kitas. Mano ir jos pasirodymų nufilmavimas skiriasi kaip Vilniaus senamiestis ir Fabijoniškės. Aš greta jos atrodau vargšas.
Vis dėlto tikiuosi, kad „Eurovizijos” filmavimo kokybė šiek tiek visus sulygins. Kameros ten visiems bus vienodos.
— O jeigu konkurso rezultatų lentelėje skaudžiai tėkšitės į dugną?
— Gyvenime sau noriu kelti daug uždavinių. Galvoju ne tik apie „Euroviziją”. Pasvajoju, kaip „Grammy” ceremonijoje sėdėsiu ketvirtoje eilėje ir būsiu nominuotas apdovanojimui.
Sakau tai be humoro. “Lietuvos dainų dešimtukas”, festivalis “Slavianskij bazar” Baltarusijoje, “Novaja volna” Latvijoje, “Eurovizija” — juk visa tai mane veda į priekį.
Mano tikslas — pasiekti kuo daugiau. Vykstu laimėti.
Svarbiausia, kad neabejoju savimi ir padarysiu viską, ką išmokau. O kaip rezultatai bus sudėlioti kosmose, pamatysime. Jei liksiu paskutinis, bet būsiu patenkintas savo pasirodymu, eisiu miegoti ramiai.
Aš jau galvoju apie tai, ką veiksiu po „Eurovizijos”. Laukia koncertų turas per Lietuvą.
— Rasite laiko poilsiui?
— Su kompanija dviem savaitėms vyksime į Lenkiją — niat-nam stovyklą kalnuose. Meditacijos, treniruotės, seminarai — puikiai pailsėsiu.
Tingaus poilsio paplūdimyje mes su Veronika iki šiol nemėgome. Bet dabar ji man sako, kad gal ir norėtų atsigulti, išsitepti kremu, gerti kokteilį ir nieko neveikti. Aš ją suprantu — šalia manęs esantis žmogus turi iškęsti daug: mano gyvenimo būdą, nuolatinį lėkimą. Pasižadėjome, kad šįmet gal savaitę taip paatostogausime.
Dainavo krepšinio arenoje
■ Prieš išvykdamas į Baku D. Montvydas apsilankė Vilniaus „Siemens” arenoje, kur vyko LKL finalo serijos antrasis mačas tarp Vilniaus „Lietuvos ryto” ir Kauno „Žalgirio”.
■ Prieš rungtynes arenoje užgesus šviesoms pasigirdo D. Montvydo atliekama daina „Love Is Blind”, kurią, atpažinę iš pirmųjų akordų, krepšinio gerbėjai pasitiko ovacijomis.
■ D. Montvydas — ne tik aistringas krepšinio gerbėjas, bet ir pats puikiai valdo kamuolį. Donatas daugiau nei 10 metų lankė krepšinio mokyklą ir galėjo tapti profesionaliu krepšininku. Jis ir dabar žaidžia Vilniaus krepšinio mėgėjų lygose.
■ „Sergu už gražų ir profesionalų krepšinį”, — paklaustas, kurią komandą palaiko, išsisuko dainininkas.
■ Dvejais metais už Donatą vyresnė jo sesuo taip pat būdavo dažna viešnia krepšinio aikštelėse. Inga — buvusi „Lietuvos ryto” palaikomosios komandos šokėja. Profesionali šokėja yra ir Donato širdies draugė Veronika Brasaitė.