Kodėl švedai pamišę dėl „Eurovizijos“?

Todėl kai kam gali būti staigmena sužinoti, kad švedai šiame kasmetiniame dainų konkurse, į kurį dalis jų kaimynų žvelgia su pašaipa, dalyvauja ir, negana to, labai rimtai.

Kitaip nei daugelyje kitų Vakarų Europos šalių, teisė atstovauti Švedijai kasmetiniame konkurse iškovojama įnirtingoje atrankų serijoje, kaitinančioje aistras televizijoje ne mažiau už pačią „Euroviziją“.

Šešias savaites trunkantis „Melodifestivalen“ - televizijos šou, primenantis „American Idol“ - kuriame nežinomi atlikėjai varžosi dėl garbės atstovauti Švedijai, sumuša bet kokius vietinius žiūrimumo rekordus. Šių metų finalą buvo įsijungusi beveik pusė šalies, turinčios 9,4 mln. gyventojų.

„Melodifestivalens“ yra švediškas „Superbowl“ atitikmuo, - sakė Peras Blankensas, prodiusavęs šį televizijos šou 2006 ir 2007 m. - Joks kitas televizijos šou taip nesutelkia švedų. Žmonės net rengia vakarėlius, kad galėtų žiūrėti kartu. Jie net pasipuošia ta proga“.

Šou įnešė gyvybės į Švedijos muzikos industriją, atgaivindamas senus popmuzikos profesionalus, iškeldamas naujus ir per visą procesą parduodamas tūkstančius įrašų bei bilietų į koncertus.

Bet kodėl švedai, dažnai laikomi šaltais ir išrankiais, tiek daug dirba dėl konkurso, kuris plačiuoju mastu gana prastai vertinamas muzikiniu atžvilgiu?

„Daugelis žmonių to nežino, bet švedai pamišę dėl muzikos, - sako P. Blankensas. - Visi populiariausi televizijos šou Švedijoje yra susiję su muzika, o populiariausias laisvalaikio praleidimo būdas, po sporto, yra chorinis dainavimas. Todėl mums yra natūralu dirbti dėl muzikinių konkursų“.

Meilę muzikai galima sieti su ilga sėkmės „Eurovizijoje“ istorija. Švedija (kaip ir Nyderlandai) ją laimėjo keturis kartus. Septynis kartus laimėjo Airija, po penkis – Prancūzija, Liuksemburgas ir Didžioji Britanija.

Švedų meilė „Eurovizijai“ prasidėjo 1974 m., kai ABBA laimėjo konkursą su savo hitu „Waterloo“. Tai tapo didžiausia sėkmės istorija per visą „Euroviziją“. ABBA tapo viena geriausiai parduodamų visų laikų popgrupių.

Šių metų Švedijos pasirodymas - Loreen daina „Euphoria“ - buvo lažybų punktų favoritė ir iš tiesų sulaukė sėkmės 57-ajame „Eurovizijos“ dainų konkurse Azerbaidžano sostinėje Baku.

Jos sėkmę stebėjo daugybė švedų, užaugusių su „Melodifestivalen“ ir „Eurovizija“ kaip kasmetinėmis savo namų šventėmis.

„Žiūrėti „Euroviziją“ yra nacionalinė Švedijos tradicija, - sako 28 m. studentė iš Stokholmo Maria Akesson. - Kai buvau vaikas, be Naujųjų metų buvo tik viena naktis, kada tėvai man leisdavo nemiegoti iki vidurnakčio ir valgyti tiek bulvių traškučių ir saldainių, kiek tik norėjau“.

Net ir užaugusiai jai „Eurovizija“ lieka didelis įvykis: „Žiūriu ją su savo draugais, visuomet atsiranda kažkas, kas namuose imasi organizuoti vakarėlį, mes gaminame keistus įvairių šalių patiekalus ir lažinamės iš pinigų, kuri daina laimės. Žmonės į lažybas žiūri labai rimtai, bet mes pridedame ir tokias kvailas kategorijas, kaip blogiausia apranga ir blogiausia daina“.

„Melodifestivalen“, rodomas šeštadienio vakarais šešias savaites, praskaidrina niūrų šiai šaliai būdingą viduržiemį – tai dar viena jo sėkmės priežastis.

„Švedijoje žiemos labai tamsios ir gali net sukelti depresiją. Kai vasarį prasideda „Melodifestivalen“, būna pats sezono vidurys, bet kiekviena savaitė, vedanti į finalą, vis labiau priartina pavasarį, - sako Londone pradinės mokyklos mokytoju dirbantis ir, kaip pats prisipažįsta, nuo „Eurovizijos“ priklausomas Sebastianas Hjalmarssonas Downey-Clarkas. - „Melodifestivalen“ yra tarsi laivas, nešantis Švediją iš tamsios žiemos į šviesią vasarą ir šią kelionę apipinantis smagia muzika“.

„Melodifestivalen“ beveik toks pat senas, kaip pati „Eurovizija“, ir vyksta nuo 1959 m. beveik kasmet. Bet ne visada jis buvo toks ypatingas įvykis.

„Dešimtajame dešimtmetyje konkursas vyko per vargus. Nebuvo pakankamai gerų atlikėjų, norinčių dalyvauti, todėl buvo nuspręsta, kad turi atsitikti kažkas radikalaus“, - sako buvęs kirpėjas Christeris Bjorkmanas, 1992 m. laimėjęs „Melodifestivalen“.

Taigi, 2002 m. konkursas buvo transformuotas iš vienkartinio dešimties dainų konkurso į šešias savaites trunkantį popmaratoną su 32 dainomis. Galutinį laimėtoją nulemia žiūrovų balsavimo ir komisijos vertinimo kombinacija, o komisiją sudaro Švedijos pramogų industrijos ekspertai ir teisėjai iš 11 kitų šalių.

Naujas konkurso formatas su atkrintamaisiais pusfinaliais, organizuojamais įvairiuose Švedijos miestuose, buvo stulbinanti naujiena. Nuo tada Ch. Bjorkmanas dalyvauja rengiant kiekvieną konkursą ir šiandien yra žinomas kaip „Misteris Melodifestivalen“.

„Kad šou būtų sėkmingas, labai svarbu jį rengiant pažadinti intensyvų palaikymą vietose, - sako jis. - Lygiai taip pat svarbus faktas, kad auditorija turi keletą savaičių, per kurias gali susipažinti su visomis dainomis. Tai sukuria aplink dainas, taip pat ir apie nugalėtoją, emocinį lauką – tai irgi viena iš priežasčių, kodėl tiek daug švedų taip rūpinasi, kaip mums pasiseks „Eurovizijoje“.

Atgijus susidomėjimui „Melodifestivalen“, kiekvienais metais konkursui pateikiama tūkstančiai dainų, ir tai – tikras lobis Švedijos muzikos industrijai. „Tai aukso kasykla atlikėjams ir dainų autoriams, kurie vykstant konkursui parduoda tūkstančius įrašų ir bilietų į turus per Skandinaviją“, - sako P. Blankensas.

Ch. Bjorkmanas sutinka. „Konkursas be galo svarbus Švedijos muzikos industrijai, nes ne tik atranda naujus atlikėjus ir prikelia senus, bet parduoda ir daug albumų, - sako jis. - Nuo žiemos iki pavasario šios dainos įsitvirtina muzikos geriausiųjų sąrašuose. Finalas įvyko kovą, bet keturios mūsų dainos iki šiol laikosi geriausiųjų dešimtuke“.

Švedai labai gerai žino, kad toli gražu ne kiekvienoje šalyje žavimasi „Eurovizija“.

„Didelės šalys, kurios jaučiasi labai rimtos – tokios, kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija – iš tiesų nenori varžytis su smulkiomis Europos pakraščių tautelėmis kažkokiame kvailame konkurse, - sako P. Blankensas. - Jos mano esančios aukščiau, todėl nuolat siunčia prastas dainas, kurios niekada nelaimi“.

Bet atsižvelgiant į naudą, kurią iš eurovizinės karštinės gauna Švedijos muzikos industrija, turėtų būti keliamas ne klausimas, kodėl Švedijai tai įdomu, o klausimas, kodėl kitiems tai neįdomu.

„Galų gale tu gauni tai, ką įdėjai, - sako Ch. Bjorkmanas. - Tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija, jie daug neįdeda – faktiškai jie kiekvienais metais tik keičia nacionalinių bandymų formatą. Todėl nenuostabu, kad visuomenė prarado susidomėjimą „Eurovizija“.

„Melodifestivalen“ sėkmę, pasak jo, didžiąja dalimi lėmė švedų įprotis nedaryti nieko atbulomis rankomis. „Kai nusprendėme atgaivinti „Melodifestivalen“, mūsų tikslas buvo sukurti nuostabią ir patrauklią televizijos programą, kuri būtų naudinga ne tik mums, transliuotojams, bet ir muzikos industrijai bei žiūrovams. Aš labai didžiuojuosi, kad mums pavyko visa tai padaryti“, - sakė jis.