Žiūrint į komentarus internete susidaro įspūdis, kad lietuvių požiūris į „Euroviziją“ pradeda keistis.
Gyventi kur kas linksmiau, jei pripažįsti sau, kad „Eurovizijoje“ per pastaruosius keletą metų įsitvirtinome tarp stiprių vidutiniokių.
Šalių, kurių svarbiausias tikslas — patekti į finalą, kad 130 milijonų žiūrovų akivaizdoje ekrano kampelyje dar tris minutes šviestų užrašas su valstybės pavadinimu. O tai — efektyvi reklama.
Per ketverius metus Lietuva į „Eurovizijos“ finalą pateko tris sykius. Nepasisekė tik grupei „InCulto“, bet tai irgi paaiškinama — pusfinalyje teko itin nepalankus pirmasis numeris.
Šiek tiek palyginimų. Per tą patį laikotarpį slovėnai, belgai, baltarusiai, makedonai į finalą pateko po vieną sykį. Maltiečiai, izraeliečiai, portugalai, suomiai, vengrai — po du kartus. Latviai, bulgarai ir slovakai į finalą nepateko visus ketverius metus. Olandija finale nebuvo nuo 2004-ųjų, San Marinas apskritai „Eurovizijoje“ rungėsi tris kartus ir nėsyk neprasibrovė į finalą, nors šįmet konkursui pasisamdė garsų vokiečių kompozitorių Ralphą Siegelį.
Lenkija į finalą nepateko trejus metus iš eilės — mūsų kaimynai šįmet nusispjovė į „Euroviziją“ ir savo atstovų į ją nesiuntė.
Lietuva šįmet aplenkė ir tradiciškai aukštai „Eurovizijoje“ šaunančią Ukrainą, ir įkyrius airius „Jedward“, jau nekalbant apie daug vilčių teikusią prancūzę Anggun ar nepelnytai žemai nuleistą britų senolį Engelbertą Humperdincką (kurio daina šiame konkurse buvo viena gražiausių).
Šias keturias šalis nuo Lietuvos skiria daugelis dalykų. Vienas jų — į „Euroviziją“ sumerkiamų pinigų skaičius.
Nei švedei Loreen, nei Engelbertui, nei „Jedward“ nereikėjo ištiesti rankos, kad turėtų pinigų dūmams (ar tam juokingam fontanėliui, po kuriuo lindo airiai, ar rusų bobulių krosniai, kurią Švedijos televizijos komentatorius pavadinimo krematoriumu).
Maltietis Kurtas Calleja galėjo pyškinti fejerverkus neskaičiuodamas, nes jo pasirodymui „Eurovizijoje“ iš šalies biudžeto buvo skirta suma, viršijanti pusę milijono litų. Daugelio kitų šalių skaičiai — gerokai įspūdingesni.
Kai pasakai, kad šalies Kultūros ministerijos parama „Eurovizijos“ atlikėjui siekia kelis tūkstančius eurų, šiame konkurse sulauki užuojautos.
Tebūnie — Lietuva tikrai turi daugybę svarbių reikalų, kuriems reikia pinigų. Bet tada nustokime psichuoti dėl pirmos vietos — ją, jei ir laimėsime, tai tik netyčia, o ne dėl susidėliotos strategijos.
Mes — ne vokiečiai ar švedai, kurių muzikos rinka išplėtota, tad solidžiai paremti atlikėjus gali leidėjai ar prodiuseriai, vėliau atsiimantys investicijas iš visos Europos įrašų ar koncertų bilietų pirkėjų. Būtent toks modelis padėjo smarkiai išreklamuoti Loreen ir Vokietijai pergalę pelniusią Leną.
Jei Loreen būtų iš San Marino, jai nebūtų pasamdytas buvęs Madonnos šokėjas, o šios dainos porą mėnesių taip įnirtingai nebūtų transliavę radijas ir televizija, „Euphoria“ nebūtų buvusi pirmoje vietoje. Pinigai gali labai daug.
Tad lieka tikėtis, kad netyčia rasime genialią dainą ir pasirodymo idėją, kuri kainuos labai mažai (tai ir bandė šįmet padaryti Donatas, nors geriau, pripažinkime, pasisekė estui).
Arba pinigus skirstantys valdininkai atsikvošės ir suvoks, kiek dėmesio šaliai gali pritraukti „Eurovizija“ (tik tai kartojama kasmet, tačiau jie vis neatsikvoši, tad tikėtis gal jau ir nebeverta).
Pergalės „Eurovizijoje“, žinoma, lengvai nenusipirksi, bet vietą dešimtuke galima.
Daugiau nei ketvirtadalį šįmet konkurse skambėjusių dainų parašė švedai. Konkursą laimėjusio kūrinio „Euphoria“ bendraautoris Peteris Bostromas šįmet kūrė ir dainą „Stay“, kurią finale atliko norvegas Tooji (gal ir blogas pavyzdys, nes jis ten liko paskutinis, bet išimtis tik patvirtina taisyklę).
Kitas „Euphoria“ kūrėjas Thomas G:sonas parašė ir šių metų Ispanijos dainą — „Quedate conmigo“, kuri, atliekama vokalistės Pastoros Soler, pakilo į dešimtą vietą ir šiai šaliai pirmą sykį nuo 2004-ųjų padėjo patekti į dešimtuką.
Kita švedų kompozitorių komanda jau nuo 2010-ųjų kasmet rašo dainas Azerbaidžanui. Rezultatai — iškalbingi: šalis trečius metus iš eilės patenka į geriausiųjų penketuką, o pernai laimėjo ir visą konkursą.
Unikalaus recepto, kaip nugalėti „Eurovizijoje“, švedai gal ir neturi. Tačiau penkis sykius konkurse triumfavusios šalies kūrėjai garsėja popmuzikos eksportu — iš jų pirkti dainų keliauja ir ryškiausios JAV popžvaigždės, nuo Britney Spears iki Rihannos.
Nuo Azerbaidžano dalyvavimo „Eurovizijoje“ pradžios jos atstovais rūpinasi ukrainiečių prodiuseris Pavelas Grycakas. Tas pats, kuris praėjusiame dešimtmetyje padėjo pergalę išplėšti dainininkei Ruslanai.
Darbą jis pradeda dar spalį — atrenka keliolika dainų, artistų ir numato visą detalią pasirodymo bei reklamos strategiją. Paaiškėjus, kas atstovaus šaliai, dainininkai keletui mėnesių kraustosi į Kijevą, kur mokomi visko: nuo vokalo subtilybių iki taisyklingos anglų kalbos tarties ir pozavimo nuotraukoms.
Vien Azerbaidžano atstovės Sabinos Babajevos suknelės „Eurovizijos“ priėmimams šįmet kainavo daugiau nei visas Donato pasirengimas konkursui.
Dėl Azerbaidžano pasirodymo dirba dešimtys žmonių visuose žemyno kampeliuose.
Ir ne tik ten — prieš porą metų penktą vietą užėmusiai Safurai šokį kūrė JAV dainininkės Beyoncé choreografas.
Tokį modelį renkasi keletas „Eurovizijoje“ dalyvaujančių šalių. Rezultatai — akivaizdūs. Bet ir kainuojantys atitinkamai — Azerbaidžano atveju suma, kalbama, yra su šešiais nuliukais.
Lietuvoje, kitaip nei Azerbaidžane, nafta nepradeda trykšti, vos darže giliau pakapsčius kauptuku. Su jais mes nepasivaržysime.
Vis dėlto šį tą pakeisti galima. Vis daugiau jų atsisako publikos balsavimo atrankoje ir geriausią dainą ar artistą parinkti patiki profesionalams. Dažnai — iš užsienio. Be to, tai daroma anksčiau — išrinktas artistas konkursui rengiamas bent pusmetį.
Lietuviškos „Eurovizijos“ atrankos užkulisiuose jau kalbama, kad šį tą panašaus bus mėginama padaryti ir Lietuvoje. Pagyvensim — pamatysim. „Euroviziją“ mes anksčiau ar vėliau laimėsime.