Iki didžiojo septintųjų „Sūpynių“ malonumo penktadienį buvo likę apie 100 kilometrų kelio ir apytiksliai dvi su puse valandos laukimo. Entuziastingiausi automobilių keleiviai, nepaisydami darganoto oro, festivalio vartus sau atvėrė dar nepasiekę renginio įėjimo. Mat eilė iki jo buvo nusidriekusi beveik kelis kilometrus. Tačiau šokiai ir iš grotuvų sklindanti muzika užgožė nuobodų laukimą ir nežinią. Mąstyta pozityviai: nėra padėties be išeities!
Į Pakretuonės stovyklavietės teritoriją dauguma festivalininkų pateko artėjant vidurnakčiui. Todėl palapinių statymui laiką gaišo tik vienas kitas: miegas į „Sūpynių“ programą neįėjo, o įsisiūbavęs vakarėlis, kviesdamas užsimiršti bei pašokti, kiekvienam jau tiesė ranką. Muzikinių pakilų pavadinimai tobulai atspindėjo jų programos koncepcijas ir nurodė muzikos ritmingumą, tad pasiklysti buvo neįmanoma ne tik festivalio teritorijoje, bet ir muzikoje: „More“, „Less“, „High“, „Low“.
Scena „Less“ (lietuviškai – „Mažiau“) tuomet sveikinosi drauge su atlikėju "Sina.". Šis muzikantas buvo vienas laukiamiausių, tad norintys padėkoti už „Sūpynėms“ skirtą valandos trukmės „deep“ muzikos dovaną pirmiausiai turėtų kreiptis į lietuvaitį Gediminą, kuris, anot atlikėjo, pakvietė jį pasisvečiuoti Lietuvoje.
"Sina." sukurtą stabilumo ir harmonijos jausmą išsklaidė atlikėjas S13. Tiksliau - iš Panevėžio kilusio kūrėjo Justino Mikulskio sąmonės ir pasąmonės sklindantys energijos virpesiai. Savo numerį pradėjęs itin stipriomis ir chaotiškomis elektroninės penklinės natomis klausytojus privertė mintimis pakilti nuo žemės. Mokslinės tematikos vizualizacijos ir kūną virpėti priverčiantys Justino kūrybos rezultatai padėjo palytėti aukštąsias materijas. Kosmosas – taip Justinas apibūdina jausmą, apėmusį pasirodymo metu.
Ankstyvą šeštadienio rytą šokiai dar nebuvo pasibaigę. Scena „More“ arba „Daugiau“ nutilo apie šeštą valandą. Nemiegantiems labo ryto ėmė linkėti iš „Aukščiau“ scenos mojuojantys „Kill My Disco & Billy Cristal“. Kaip pusryčiams – labai skanu!
Sūpynės, maudynės, žaidimai, saulė ir gyva muzika lepino visą šeštadienio popietę. Kol festivalio svečių kūnai ilsėjosi saulės atokaitoje, ausims maloniai papietauti padėjo šiuo metu itin išpopuliarėjęs artistas Markas Palubenka, tarp "dub" ir džiazo skambesių laviruojanti Umiko ir folkloriniais skambesiais užliejantis „Kamanių Šilelio“ duetas.
Didelę auditoriją klausytojų šeštadienį pritraukusi „Žemiau“ scena taip pat apipinta žaviomis legendomis ir garbinama iki šiandien: giliau negu giliai panardinę Simao, June Miller ir kiti atlikėjai, apsistoję „Low“ (lietuviškai – žemiau) scenoje, paliko neišdildomą įspūdį. Beje, ši scena klausytojų galiausiai buvo pervadinta į „Flow“ (lietuviškai – lietis, plūsti), tad muzikos atžvilgiu – taiklu ir kūrybinga!
Antrosios festivalio dienos vakare įsisiautėję šokiai nepaliko abejingų ir beveik išvedė iš proto. O viskas prasidėjo nuo populiariojo „Few Nolder“. Diskotekininkų masė prie scenos „Daugiau“ kas valandą vis didėjo. Ir nuo tada šokiai nebesibaigė.
Sekmadienio rytą viskas vyko tarsi šeštadienio naktį, tik paros metas – šviesus. Nei trumpalaikis lietus, nei protarpiais parodanti savo kaitrų veidą saulė, nei linkstančios kojos ar miego trūkumas negalėjo sustabdyti vyksmo. Pozityvias nuotaikas palaikė ne vien muzika – juk be "festivalintojų" nebūtų ir festivalio. O šie - išsičiustę įvairiais nuostabą keliančiais kostiumais: pradedant karaliumi, apsirėdžiusiu auksine „mantija“, baigiant „šešėliu“ – juodu nardytojo kostiumu nuo galvos iki kojų apsitempusio vaikino. Nuo galvos iki kojų – tikrąja ta žodžio prasme, kadangi angų nosiai, akims ir burnai kostiume nebuvo.
Iš tiesų, sunku prisiminti nors vieną muzikos šventę, kuri būtų buvusi tokia draugiška. Lietuvoje, žinome, žmonės labiau „susikaustę“ nei kitose Europos šalyse, todėl laisvo komunikabilumo reiškinys nėra labai įprastas. „Sūpynės“ šį faktą pavertė gandu: atrodė, jog tūkstantinė minia – didelė šeima. Tad prieinantys apie orą, muziką ar svarbiausius gyvenimo dalykus pašnekėti žmonės nebekėlė nuostabos nuo tada, kai įvažiavome į stovyklavietės erdvę.
„Sūpynių“ alkanieji buvo pamaitinti, ištroškę – pagirdyti, kokybiškos garso išsiilgę – palepinti, pramogų pristigę – iki sūpynių, įtaisytų virš vandens, palydėti. Pirmadienį sugrįžę į darbus – galbūt ir „nedarbingi“, bet besišypsantys ir užtikrintai laimingi. Įdomu, kiek truks masinė „posūpyninė“ depresija. Mat jos ilgis proporcingas festivalio įvertinimui.
Eugenijaus, septintą kartą besilankančio šiame dviejų parų vakarėlyje, komentaras sudėliojo visus taškus ant „i“:
„Kas kartą iš Anglijos į „Sūpynes“ atvažiuoju neplanavęs, tačiau tai vyksta jau septynerius metus. Čia man – tarsi giminės ar šeimos susitikimas. Draugai kasmet grįžta iš įvairiausių pasaulio kampų būtent šio festivalio metu. Tad „Sūpynėse“ ne šiaip sau pasilinksminu, o puikiai praleidžiu laiką, susitinku su mylimiausiais žmonėmis ir tuo pačiu susipažįstu su begale naujų nuostabių asmenybių. Muzikinė programa šiais metais pateisino visus lūkesčius. Ir nepaisant geriausių atlikėjų grojimo metu kelis kartus erzinančiai dingusios elektros, taip pat penktadienio vėlyvą vakarą žvėriškai lėtai judančios automobilių eilės prie vartų – viskas tiesiog nuostabu. Geriau nei gerai!“