Iš dalies ši misija įvykdyta – nuo puikios viršelio nuotraukos iki repertuaro, kuriame – akordeonu sugroti žymūs užsienio hitai, nuo Katy Perry iki „Linkin Park“ dainų. Kai vietoj balsų skamba akordeonas – iš pradžių tai atrodo netikėta ir linksma. Bet problemos atsiskleidžia, bandant šio albumo pasiklausyti keletą kartų.
Pats Martynas taikliai nusakė šio disko paskirtį – tai muzika fonui. Vairuojant mašiną ar vakare plaunant indus. Kad galėtum tikrai tuo mėgautis, reikia labai mėgti akordeoną. Įspūdis „o, geras, kaip jis groja Lady Gagos „Telephone“ išsisklaido, pasiklausius porą kartų. O tada gali kilti noras albumą padėti į lentyną ir ilgai jo iš ten nebetraukti.
Kai kuriuose kūriniuose prie akordeono prilipdyta šiek tiek „prieskonių“ - elektroninio ritmo, paties Martyno balso. Jie iškart skamba gyviau. Tačiau didžiojoje dalyje kūrinių Martyno instrumentas – tiesiog pernelyg nuogas. Norisi daugiau spalvų – kad jis virtuoziškai valdo akordeoną, nebėra paslaptis. Bet tai, kas iš pradžių atrodo geras pokštas, netrukus kiek atsibosta.
Jei prie šio albumo būtų prisidėję dar keletas muzikantų, jis tikriausiai būtų kur kas įdomesnis. Kaip ir įrašas, kuriame populiarios dainos sugrotos vien birbyne ar skudučiais, „iAccordion“ neperžengia „smagu, bet trumpam“ ribų. Panašių eksperimentų užsienyje netrūksta – pavyzdžiui, su Eltonu Johnu Lietuvoje viešėjęs duetas „2 Cellos” ar latviai „Melo-M“, hitus grojantys violončelėmis. Pažiūrėsim, kaip tokių projektų rinkoje seksis Martynui – muzikantas užsimena, kad jo programa jau domisi užsieniečiai, o jis pats pasisiūlė pasirodyti Lady Gagos koncerte Vilniuje.
Jei pavyktų atkreipti „monstrų karalienės“ dėmesį, galbūt žinia apie talentingą lietuvį pasklistų plačiai. Tačiau jam tikrai praverstų geriau paruošta vizitinė kortelė nei šis albumas.
Įvertinimas – 7 iš 10.
