Gal kada nors tai ir įvyks, bet visame „gagenimo“ šurmulyje kažkur pasimetė faktas, kad prieš devynerius metus savo hitais Europos „topus“ triuškinusi grupė atgimė, koncerto Lietuvoje dieną išleido naują albumą ir yra rimtai nusiteikusi susigrąžinti buvusią šlovę.
Ji, kaip žinia, buvo pagrįsta neslepiama meile klasikiniam rokui („The Darkness“ išpopuliarėjimo metu baisiai nemadingam žanrui) ir nežabotam kvailiojimui, peržengiančiam visas ribas.
Pavyzdžius neseniai išvardijo grupės sugrįžimui į sceną (2006-aisiais ji iširo) skirtą straipsnį paskelbęs žurnalas „Q“ - dešimties tūkstančių litų vertės 1817 metų konjako taurę grupės gitaristas kartą išgėrė vienu mauku, norėjo koncertų turui pasamdyti 50 šokančių liliputų, vokalistas Justinas Hawkinsas į sceną riedėdavo didžiuliame krūtų formos vežime, kuriame pasirodymo metu pasislėpdavo ir šniaukšdavo kokainą.
Linksma. Dabar trys iš keturių grupės narių net nevartoja alkoholio, yra susigrąžinę mūzos dėmesį, šturmuoja radijo stočių eterį. Kvailiojimas - kitoks, bet kad jis kažkur dingo, nepasakysi.
Komedijos elementas grupės kūryboje išliko nuo didžiojo hito „I Believe In A Thing Called Love“ laikų. Kaip ir J. Hawkinso falcetas, kurį dainininkas gausiai eksponuoja bent keliuose naujo albumo kūriniuose. Viršelyje - medumi išsitepusios nuogos moterys. Rimtumo čia tikėtis neverta.
Tiesa, grupės kūryboje - jau kur kas mažiau užuominų apie „kitą galą“, nei prieš dešimtmetį - vis dėlto vienam jų jau per 40, kiti irgi artėja prie šios ribos. Tekstų nuotaikos - kartais net kiek melancholiškos, bet kai tai atliekama AC/DC ar „Whitesnake“ stiliumi, vis tiek skamba kiek komiškai.
„Everybody Have A Good Time“ - albumo simbolis. Daina, į kurią sudėta viskas, kas kvailiausia (ir linksmiausia) rokenrole - banalūs (bet šokdinantys) gitaros rifai, tekstas apie nieką ir raginimai užsimiršti, kuriems nepaklusti tiesiog nėra įmanoma.
Bet čia ir glūdi „The Darkness“ paslaptis - ši muzika iš esmės yra aštuntojo dešimtmečio roko parodija. Su visais to stiliaus privalumais ir trūkumais. Be jokios rimtesnės intrigos ar bandymo nuklysti į šalį, įterpti kokį eksperimentą. Tačiau sugrota su tokiu užsidegimu ir polėkiu, kad visa tai nusipelno pagarbos.
Matant, kaip „The Darkness“ Lietuvoje stojosi ant rankų, plaikstėsi lyg iš seno filmo apie „glam“ roko erą perkeltais kvailai atrodančiais kostiumais ir iš paskutiniųjų bandė „paimti“ Lady Gagos publiką, negalėjai jai nesižavėti. Ar „Hot Cakes“ gali sugrąžinti „The Darkness“ buvusį populiarumą? Vargu. Bet vien už pastangas jie nusipelno plojimų.
Įvertinimas - 7 iš 10.
„The Darkness“ daina „Nothing's Gonna Stop Us“:
