Renginio paskelbimo proga dalijamės išskirtiniu interviu, kuriame Adamas Ficekas kalba apie P. Doherty, gyvenimo pokyčius ir buvimą populiariu Londone. Apie Kate Moss jis tepasakė: „Ji puiki ir miela moteris“.
- Adamai, kas tavo gyvenime atsitiko nuo tada, kai paskutinį kartą matėmės Centriniame Londone?
- Atleido iš grupės (vėliau atleido ir grupę), man gimė vaikas, šiek tiek buvau supanikavęs, buvo teisinių procesų, viskas išsisprendė.
- Kadangi jau atvyksti į Vilnių, išduok savo pavardės kilmę.
- Tiesą pasakius, daug nežinau apie savo lenkiškas šaknis. Mūsų giminėje tai nebuvo išsamiai atpasakota – greičiausiai dėl negatyvių prisiminimų, kurie giminę lydėjo nuo Antrojo Pasaulinio karo metų. Tačiau Ficek buvo mano močiutė, kuri pabėgo iš Lenkijos karo metais. Labai gaila, kad mažai žinau apie savo kilmę – tai labai svarbu žinoti kievienam.
- Ar manai, kad žmonėms buvo sudaromas netinkamas „Babyshambles“ įvaizdis?
- Tikrai taip. Visų pirma, mūsų gerai nežinantieji mano, kad visi mes - narkomanai skandalistai. Tačiau tik Peteris turi problemų. Peterio bėda, kad jis turi potraukį pakalbėti su bulvarine žiniasklaida bet kokiomis aplinkybėm, bet kuriuo paros metu. O ji tuo pasinaudoja ir išpučia kokį nors bereikšmį skandalą. Tačiau lažinuosi, didžioji dalis, kurie skaito šią spaudą ir žino jo viso gyvenimo istoriją, nežino nė vienos „Babyshambles“ dainos.
- O kaip tu patekai į grupę?
- Kai Peterį išmetė iš „The Libertines“, jis sukūrė savo grupę – „Babyshambles“. Taigi, man paskambino Patas Waldenas, tuo metu grojęs su Doherty. Buvo 2005 metų žiema. Jiems reikėjo būgnininko. Po pirmosios repeticijos, į kurią Peteris atėjo dešimčiai minučių, kitą dieną mes grojome „Brixton Academy“. Eidamas ant scenos nežinojau pusės dainų.
- Tu ilgą laiką gyvenai šalia „gyvenk greitai, mirk jaunas“ idėjos.
- Taip, skamba idealistiškai, bet toli gražu taip nėra. Iš arti atrodo kur kas blogiau.
- Ar iš labai arti? Ar po tiek laiko vis dar jaudiniesi dėl Peterio?
- Jaudindavausi. Bet supratau, kad iš tiesų jis yra stiprus ir protingas žmogus ir galėtų susitvarkyti savo bėdas, bet... jam, matyt, taip patogiau. Jis būna nemiegojęs dešimt parų. Daktarai sakė, jo širdis sustos po septintos paros, bet ne.
- O kur dabar jis yra? Jo nebesimato laikraščių pirmuosiuose puslapiuose.
- Žinok, mes nebebendraujame. Anksčiau jaudindavavausi dėl jo, bet dabar tiesiog nebesimatome. Su kitais „Babyshambles“ nariais taip pat nesusitinkame.
- Vėl esi naujokas muzikoje su nauju projektu „London Guns“ – koks jausmas vieną dieną groti Vemblio stadione su „Babyshambles“, o paskui ir vėl groti mažesniuose klubuose su naujais projektais?
- Šou yra šou – nėra jokio skirtumo, kur jis yra rengiamas. Priviliok daugiau žiniasklaidos dėmesio ir šou bus didesnis. Daryk jį be žiniasklaidos – tik žmonėms, susidomėjusiems muzika – jis bus mažesnis. Viskas logiška.
- Kada ir kaip susipažinai su Gary?
- Pirmą kartą Gary sutikau diskotekoje 1992 metais. Jis tuo metu išgyveno „De La Soul“ muzikos etapą, o aš buvau įnikęs į „Public Enemy“. Vėliau visą vakarą prasiginčijome, kurio kompiuterio procesorius yra greitesnis. Vėliau supratome, kad ginčytis nėra prasmės ir žaidėme „Sega“.
- Akivaizdu, kad su Gary turite kelis bendrumus, apie kuriuos žino visi rokenrolo mėgėjai. Abu grojote būgnais legendinėse grupėse, kurių lyderiu buvo P. Doherty. Dar kažkas jus sieja?
- Mes abu vienodai gerai valdome abi rankas – ir kairę, ir dešinę. Mes abu esame gimę tą pačią dieną. Abu mėgstame Woody Alleno filmus.
- Papasakok, ką išgirsime iš tavęs ir Gary „Lofte“.
- Gary muš būgnus, aš grosiu gitara – visa tai jungsime su „indie electro“ muzika. Dažnai tai būna absoliučiai nesveikai stipri improvizacija.
- Manai, Gary geresnis būgnininkas nei tu?
- Taip, jis gerai kerta būgnus, tačiau aš „pakraunu“ jam mušdamas lėkštes.
- Tavo nuomone, kas šiuo metu Londone hitas, o kas atgyvenę?
- Hitas – spalvotos stipraus medvilninio audinio kelnės. Atgyvenę – žurnalai apie muziką.
„London Guns“ pristatymo klipas:
