Prisiminusi Pietų Korėjos pusseserės Kinijos megapolių naktinį gyvenimą, probėgšmais pagalvodavau, kad tas niekuo neišsiskiriantis šokių „gabaliukas“, kuriame, regis, skamba garsaus Seulo turčių kvartalo pavadinimas, galėtų turėti pasisekimą ir tarp visos Rytų Azijos šalių jaunimėlio ir darniai susilietų su jų diskotekų dūmais. Tik tiek.
Ten žmonėms labai patinka techno ir reivo ritmai, kuriais Europa persirgo dar praėjusiame tūkstantmetyje. Nors, tiesą sakant, Berlyno Meilės paraduose, kiek teko pastebėti, nuogaliai, narcizai ir ekshibicionistai kraipydavosi pagal įsimintinesnius „bumčikus“.
Beje, kai anais laikais, dar būdama moksleivė, išgirsdavau iš metalinių alaus ir kramtomų gumų kioskų aidint „2 Unlimited“ „No limit“, dėl ko iš džiaugsmo kriokdavo į krūvą suėję treninginiai skustagalviai, pamanydavau, kad artinasi pasaulio pabaiga.
Ji, kaip tamsūs švininiai debesys prieš vasaros audrą, tvenkdavosi virš galvos, kai iš mašinų tamsintais stiklais atsirisdavo „Moscow brothers“ eilutės „Malaletka dūra dūra, golove ni bumbum...“ Bet, laimei, šis iš Rusijos atsiritęs turginio popso cunamis atslūgo ir atrodė, kad Žemei pavojus praėjo. Ir štai – į jaunimo smegenis stačiai trinktelėjo JAV repo žaibas Soulja Boy su „Crank That“!
Maniau, kad jau tikrai galas. O iš tiesų tuo metu apokalipsė dar tik kažkur tolimame horizonte grūmojo. Niekas nė negalėjo prognozuoti, kad kažkoks popberniukas iš Rytų, vietinei rinkai pritaikytas, taip stuktels, kad ne tik regiono pienburnius užvaikys, bet dar ir pagal savo dūdelę šokdins visos planetos politikos galinguosius!
Scenos vilkė, tetulė Madonna – ir ta, pamynusi nuo jos „Vogue“ laikų klestėjusios fantastiškos choreografijos principus, demonstruoja primityvius arklio judesiukus. Maža to, įsijungi lietuvišką TV kanalą – o ten net gintarinės mūsų krašto moterys, apkarstytos kalėdiniais blizgučiais, joja kaip kumelės!
Kokia „Gangnam Style“ kerų paslaptis? Pirmiausia – žvėriškas „jutubinės“ kartos prodiuserių talentas ir ypatingos pastangos sklandžiai sukti vieną sykį užvestą kūrinėlio propelerį išnaudojant visas įmanomas informacijos greitkelių galimybes. Antra – jo populiarumo fenomeną galima mėginti aiškinti karščiuojančių masių dėl bendro nesaugumo jausmo ir visuotinio sutrikimo būsena. Tai plačiau pakomentuotų rimti psichologai.
O šiuolaikiniai „mandri“ filosofai ir sociologai, negalintys pakelti tekstų beprasmybės, metaforų ir apskritai minties deficito primityviausiose popkultūros atliekose, pridurtų, kad „Gangnam Style“ – legalaus narkotiko pavyzdys, kai muzika tarnauja ne tikrovei ir jos problemoms suvokti, o norint bėgti nuo jos.
Jokia pramoga ir neprivalo pamokslauti ar atlikti švietėjiškos funkcijos. Vis dėlto sunku pamiršti įtaigias Michaelo Jacksono raudas dėl Žemei kylančio pavojaus, badaujančių pasaulio vaikų, jo meniškus vaizdo klipus, prilygstančius trumpametražiams filmams ir vaizdingoms pamokoms apie Egipto civilizaciją bei apskritai apie socialinę nelygybę ir tai, kad iš tiesų visiškai nesvarbu – tu juodas ar baltas.
O palyginus tą ganėtinai dvasingą MTV erą su šių dienų PSY trenksmu, jau ir nebeišeina ramiai stebėti, kaip tokia jo vidutinės kokybės dainelė ir vidutinis klipukas su vidutiniškai gražiai šokančiomis panelėmis prasimuša už žemyno ribų, įveikia Ramųjį bei Atlanto vandenynus, apskrieja visą Europą, dargi užsiūbuoja ne tik vidutinybes. Tada peršasi išvada, kad tai reiškia ne ką kita, o pasaulio pabaigos, kurios visi išsižioję tiek laukė ir vos nepražiopsojo, pradžią.
Tačiau yra ir kita plokštelės pusė. Žvaigždės ridinėjasi juk ne vien pažemiui – jų daugybė žybsi ir aukštai. Taigi, įdomu, kaip žemiškos „Gangnam Style“ žvaigždutės blykstelėjimą vertintų dangaus kūnų poveikio mūsų likimams žinovai?
Žinoma, labiau apsišvietę astrologai čia įžvelgtų atslenkančius dramatiškus virsmus Azijos žemyne ir dar aršiau didėsiančią jo įtaką likusiai pasaulio daliai. Juk Vakarai savo pagrindinius juodus darbelius jau padarė.
O svarbiausia – remiantis Rytų astrologija, ateinantys Gyvatės metai, kurie pagal Mėnulio kalendorių prasidės iš tikrųjų tik vasario 10-ąją, turėtų atnešti ypatingų permainų ir naujų rokiruočių visos planetos geopolitikoje.
Jeigu ginklais besisklaidantis dėdė Semas nebekurstys karų ir nesantaikos Artimuosiuose Rytuose ir nustos imituoti tariamai atsilikusiose šalyse demokratijos misiją ir nebešlakstys jos civilių gyventojų krauju, ir jeigu seisminėse zonose tiksinčios Azijos gigantės atsisakys atominių reaktorių, grius badu ir represijomis paženklinta Šiaurės Korėjos diktatūra, subliūkš komunistinės Kinijos laukinės ekonomikos iliuzija, o okupuotas Tibetas iškovos realią autonomiją, galima bus laikyti, kad pasaulio pabaiga vis dėlto bent keliems tūkstančiams metų atsitraukė.
Tada ir tūlo PSY apsireiškimas nebekels mistinių klausimų, nei jokių įtarimų.
