Pirmajame albume „Acolyte“ „Delphic“ paliko grupės, kuri idealizuoja narkotinį 1990-ųjų reivo vakarėlių kvaitulį, įspūdį. Didingi elektroninės muzikos kūriniai idealiai tiko šokiams, muzikantus užplūdo pasiūlymai „išnuomoti“ savo dainas kompiuteriniams žaidimams ir stambių įmonių reklamos klipams. Kartu su grupe „Klaxons“ šie muzikantai buvo priskirti „naujojo reivo“ stiliaus šaukliams.
Antrasis grupės albumas skamba lyg greitai pasiekto albumo sabotažas - atrodo, muzikantai nusprendė atsikratyti visų nuo karjeros pradžios lydėjusių palyginimų su legendine Mančesterio grupe „New Order“.
„Collections“ - keistas ir painus kokteilis, suplaktas iš roko, šokių muzikos, ritmenbliuzo, devintojo dešimtmečio diskotekų ritmų ir modernių elektroninių garso efektų. Kažkiek primena JAV grupę MGMT, kuri taip pat sugeba į savo kūrybą sukišti viską, kas tik pasipainioja po ranka.
Rezultatas - ne tokios lengvai įsimenamos ir užvedančios dainos, kokiomis buvo pažymėtas „Delphic“ debiutas, tačiau tikrai vertinga ir įdomi muzika tiems, kurie pasiruošę nardyti po sudėtingus grupės garsų paveikslus.
Kūrinyje „Baiya“ vokalistas Jamesas Cookas iš savęs spaudžia tiek emocijų, kad primena grupės „Muse“ isteriką Mattą Bellamy. Kita daina „Changes“ - visiškas kontrastas, ramiai slenkantis kūrinys su psichodelikos kvapu. „Freedom Found“ - daina, kuri puikiai būtų tikusi kokiais 1986-aisiais išleistame popmuzikos narcizų „Duran Duran“ įraše.
Ir taip toliau. Išradingumo - tikrai per akis. Britų kritikai jau trina šį diską į miltus, tačiau panašu, jog daug ką tiesiog erzina „Delphic“ drąsa kurti, kaip jiems patiems atrodo, į viską numojant ranka. Kažkiek gerbėjų po šio albumo tikrai atsitrauks, bet jų vietą turėtų užimti nauji.
Įvertinimas - 8 iš 10.
„Delphic“ vaizdo klipas „Baiya“:
