Ant albumo viršelio būtų galima klijuoti lipduką su didžiosiomis raidėmis užrašytu žodžiu „pretenzinga“. Eroje, kai albumų trukmė vis mažėja, nes klausytojams sunku išlaikyti dėmesį ilgiau nei pusvalandį, „Biffy Clyro“ išleidžia dvigubą diską su 20 dainų - tiek iškentės tikrai ne visi.
Dar prisiminkime tai, kad viršelį jau ne pirmą kartą grupei nupiešė „Pink Floyd“ dizaineris Stormas Thorgersonas, ir taps aišku, kad muzikantai save laiko be galo rimtais menininkais.
Tikrovė - jog didžioji dalis šių dainų yra tipiškais klasikinio roko ėjimais ir (iš dalies) pankiška energija paremta muzika. Su euforiją turinčiais kelti priedainiais, kietai skambančiomis gitaromis ir toli gražu neypatingu vokalu. „Black Chandeliers“, „Sounds Like Balloons“ ar „Little Hospitals“ - tokią muziką labai sėkmingai už Atlanto kuria grupė „Foo Fighters“, tik daro tai kur kas įtaigiau.
„Biffy Clyro“ šiek tiek reabilituoja lėtesnės dainos - baladė „Opposite“ (prie kurios prisidėjo JAV grupės „Band Of Horses“ vokalistas Benas Bridwellas) ir „The Fog“, kuri net primena grupės „Bon Iver“ švelnius opusus - kol neperauga į trankią ir triukšmingą pabaigą.
Pagal grupės sumanymą, pirmasis šio albumo diskas neva yra liūdnas ir pasakojantis apie praeityje patirtus išbandymus, o antrasis - šviesus ir energingas, nupasakojantis šviesią ateitį. Kvailiau nesugalvosi, nes iš pirmo žvilgsnio šios dvi albumo dalys visiškai nesiskiria. Bet juk reikėjo kažkaip paaiškinti, kodėl gadinamos medžiagos dviems diskams, nors muzika būtų sutilpusi ir į vieną.
Tie, kurie mėgsta „Biffy Clyro“, iš šio albumo gaus viską, ko tikėjosi, bet kitiems tikrai gali kilti pagrįstų abejonių, ar ši grupė nėra gerokai pervertinta.
Įvertinimas - 6 iš 10.
„Biffy Clyro“ vaizdo klipas „Black Chandelier“: