– Kodėl jūs staiga ėmėtės E. Piaf kūrybos? – žurnalistai paklausė P Kaas.
Norėjau atiduoti pagarbos duoklę šiai didžiai moteriai sukakus 50 metų nuo jos mirties. E. Piaf nugyveno nepaprastą gyvenimą ir visas jis – jos dainose. Tiesiog negalėjau atsisakyti malonumo prisiliesti prie jos kūrybos.
– Jūsų scenos įvaizdis žadina asociacijas su Marlene Dietrich, o pagal dainavimo manierą jūs gretinama su E. Piaf. Kuri iš dviejų didžiųjų praeities scenos deivių jums artimesnė?
– Jos abi nepakartojamos. Tačiau aš esu aš. Tik žurnalistai mėgsta lyginimus. Aš jas abi dievinu.
– Tačiau jūs turbūt jau pripratote prie palyginimų su E. Piaf. O ar pati kada nors stengėtės į ją panėšėti?
– Niekada nemaniau, kad mes panašios. Aš gyvenu kitu laiku, kitokį gyvenimą. Mus sieja tik du dalykai – abi esame kilusios iš prastuomenės ir abi dainininkės. Štai ir viskas.
– Sunki vaikystė, prarasta duktė, nesusiklostęs asmeninis gyvenimas – atrodo, kad E. Piaf ne gyveno, o kentėjo. Kaip jums atrodo: ar artistui svarbu būti laimingam, sėkmės lydimam, ar jis turi susidurti su sunkumais, kad dvasiškai tobulėtų, darytųsi išmintingesnis?
– Taip, jos gyvenimas nebuvo lengvas. Iš dalies E. Piaf likimą nulėmė jos gyvenamoji epocha. Tačiau E. Piaf visada juokėsi, pokštavo, atrodė laiminga. Būtent tokią ir noriu ją parodyti – jausmingą, entuziastingą, džiaugsmingą.
Bet jūs teisūs – dvasinės kančios ir sielvartas artistui išeina į naudą. Aš savo scenos įvaizdį irgi grindžiu gyvenimo patyrimu, esu pripratusi prie to, kad reikia kovoti, o ne skųstis.
– Būdama 46 metų E.Piaf dainavo „Non! Je ne regrette rien” – „Ne, aš nieko nesigailiu” žinodama, kad mirtinai serga. Jums 46-eri, jūs graži ir kupina energijos. Ką jaučiate dainuodama „Non! Je ne regrette rien”?
– Man regis, jaučiu maždaug tą patį kaip ir E. Piaf. Tai išties puiki daina, joje daug jėgos ir prasmės. Nors programoje „Kaas Chante Piaf” man svarbiausia „T’es beau tu sais” – „Tu gražus, tu žinai” ir dar „Avec ce soleil” – „Su ta saule”.
– E. Piaf vadinta Paryžiaus žvirbliu. Kokiu paukščiu jūs norėtumėte būti?
– Aš nenoriu būti paukščiu. Esu moteris ir to, manau, pakanka.
– 2009 metais jūs atstovavote Prancūzijai „Eurovizijos” konkurse ir užėmėte aštuntąją vietą. Kuriam galui jums, sėkmės lydimai dainininkei, reikėjo dalyvauti tokiame renginyje?
– Tai buvo iššūkis man. Pati sau norėjau įrodyti, kad galiu tai padaryti. Tai buvo šaunus patyrimas, susipažinau su daugybe artistų iš įvairių Europos šalių. Kas vakarą linksmindavomės vakarėliuose, turėjau savaitę nuostabių atostogų Maskvoje. Aš nelaimėjau, bet mano daina buvo įsimintina, kaip ir mano pasirodymas, ar ne?
Dirbo visa komanda
Amžiaus patikrintoms dainoms programoje „Kaas Chante Piaf” naują skambesį sukurti padėjo prancūzų elektroninės muzikos atstovai Yoannas Lemoine’as, dar žinomas Woodkido pseudonimu, sparčiai populiarėjantis duetas „The Shoes” ir prodiuseris ir didžėjus Pierre’as Alexandre’as Bussonas, save vadinantis Yukseko pseudonimu.
Scenografija, dekoracijomis, stiliumi ir vaizdo projekcijomis rūpinosi režisierius ir prodiuseris Fabrice’as Brovelli, dirbęs su „Mano Negra”, „Parabelum”, „Les Batmobiles”, „Devo”, „Treponem Pal”, Iggy Popu, „Noir Desir”, ir reklamos specialistas Christophe’as Caurret.
P.Kaas šou „Kaas Chante Piaf”, pristatytas pernai lapkričio pradžioje prestižinėje „Royal Albert Hall” salėje Londone, jau dabar vadinamas didžiausiu per dainininkės karjerą. Specialiai šiam šou sukurtos įspūdingos dekoracijos, išskirtinė scenografija ir kostiumai.
Pagrindinis dainų aranžuotojas yra Abelis Korzeniowskis, lenkų kilmės kompozitorius, vienas geriausių teatro spektaklių ir kino filmų muzikos autorių pasaulyje.
