Džiazo muzikantu kartais pavadinimas Peteris iš tiesų yra sužavėjęs šio žanro publiką savo sugebėjimais groti fortepijonu, bet šiais laikais tiksliau jį vadinti melodingos popmuzikos atlikėju.
Kai 2003-iaisiais tuomet vos 20-metis Peteris išleido pirmąjį albumą, jis buvo lyginamas su kita popdžiazo žvaigžde iš šios Atlanto pusės – britu Jamie Cullumu.
2013-aisiais palyginimų nebereikia – gabus muzikantas jau įsitvirtino tarp talentingiausių jaunosios kartos atlikėjų.
Italų kilmės atlikėjas išskirtinį talentą pradėjo demonstruoti anksti – prie fortepijono sėdo būdamas vos trejų metų. Dar lankydamas vidurinę mokyklą paauglys koncertavo Baltuosiuose rūmuose, o būdamas septyniolikos laimėjo specialų apdovanojimą prestižiniame Montrė džiazo festivalyje Šveicarijoje.
Dar po metų dienraštis „New York Times” jį pavadino perspektyviausiu naujosios kartos dainuojančiu pianistu.
Kaip ir trimitininkas Chrisas Botti, vokalistė ir bosininkė Esperanza Spalding, Peteris surado sėkmės formulę atlikdamas muziką, kuri patraukli ne tik džiazo, bet ir popmuzikos publikai.
Jo kompozicijos gana sudėtingos, bet su ryškiais priedainiais. Muzikantas koncertavo Niujorko „Carnegie Hall”, Paryžiaus „Olympia” ir kitose pasaulio didmiesčių salėse, kuriose pagroti garbė kiekvienam muzikantui. Tačiau „nebrokuoja” ir su popmuzikos pasauliu siejamų renginių – šįmet pasirodė San Remo festivalyje Italijoje.
Populiarumą jam krauna ne tik muzikinis talentas, bet ir patraukli išvaizda. Dainininką savo reklamos veidu pasirinko mados namai „Ermenegildo Zegna”.
Kongresų rūmuose P. Cincotti į sceną žengė su dviem muzikantais – būgnininku ir gitaristu.
Prie fortepijono ir „Yamaha“ vargonų sėdęs Peteris visą koncertą demonstravo ne tik muzikinę meistrystę, bet ir žėrė ilgus pasakojimus apie kone kiekvieną kūrinį ir savo kūrybinį kelią.
„Ši daina yra apie meilės trikampį. Vaikinas myli vieną moterį, o yra vedęs kitą. Ne, tai nėra mano autobiografija. Viskas – gryna fantazija“, - pristatydamas kūrinį „Madeline“ žiūrovus prajuokino Peteris.
Vienuose epizoduose jis dramatiškai daužė klavišus, kituose – meistriškai kūrė lyrikos atmosferą. Stiprus balsas ir melodijos kūrė įspūdį, jog muzikanto fonotekoje yra nemažai Eltono Johno ir Billy Joelo įrašų. Kartais atrodė, kad koncerto vieta – ne pati tinkamiausia. Tokia muzika geriausiai skambėtų klube prie vyno taurės.
Pats Peteris pasakojo, kad jo kūryba – įvairių stilių, kurie jį paveikė dar vaikystėje, kokteilis. O visa muzika, nuo pasakojimų apie 1920-uosius iki futuristinių vizijų – yra lyg meilės laiškas gimtajam miestui.
„Ar čia yra žmonių iš Niujorko?“ - klausė Peteris. Išgirdęs mirtiną tylą, tęsė: „Aš augau tame mieste. Vaikščiojau į daugybę koncertų, nuo Brodvėjaus miuziklų iki roko ir džiazo renginių. Tai padarė didelę įtaką mano muzikai“.
Būtent Niujorkui buvo skirta viena iš dviejų koncerte skambėjusių naujų dainų, kurių nerasite P. Cincotti įrašuose - „Heart Of The City“.
Žinia apie prieš dešimtmetį į JAV džiazo „topus“ kilti pradėjusį muzikantą, regis, dar nepasiekė lietuvių ausų – salėje galėjo tilpti gerokai žmonių, o karštesni plojimai, liudijantys, kad publika atpažino dainą, pasigirdo tik Peteriui pradėjus groti Europoje hitu tapusią dainą „Goodbye Philadelphia“.
Nepaisant to, šypsena nuo muzikanto veido nedingo. „Aš tikrai tikiuosi, kad į Vilnių sugrįšiu, ir greitai“, - koncerto pabaigoje lietuviams lenkėsi muzikantas. Tai gali išsipildyti – tie, kurie buvo koncerte, kitą sykį tikriausiai norėtų išgirsti Peterio muziką pasiūlyti ir savo draugams. P. Cincotti to tikrai vertas.
