Giedrės balso tembras - vienas iš tų, kuriuos arba mėgsti, arba nekenti. Vieniems atrodo, kad ji kniaukia, kitiems - kad tai vienas geriausių balsų Lietuvoje. Būtent dėl balso pirkėjai pirmiausia ir rinksis, išleisti šiam albumui pinigų ar ne.
Kitas akcentas, kuris leidžia šią muziką lyginti su „Empti“ - dainų tekstai, kuriuose ne viskas yra aišku. Tiksliau, gali nujausti, jog visos 10 dainų čia - apie vyro ir moters santykius, o kūriniai „Spalvota migla“ ir „Arčiau esmės“ - galbūt apie pasiniurkymą lovoje, bet Giedrė - iš tų, kurios viską įvelka į metaforas.
Kitais muzikos bruožais Giedrė čia tolsta nuo „Empti“ - jokios elektronikos, tik tradicinė gyvai grojančių muzikantų sudėtis. Tik poroje kūrinių pasijunta kiek greitesnis tempas - didžioji albumo dalis yra rami ir jauki, „Ei“ ir „Arčiau esmės“ pasigirsta net bliuzo nuotaikos.
Lengvo džiazo įtakos nevengianti dainininkė iš esmės šiame albume kuria popmuziką - bet tokią, dėl kurios niekam neturi būti gėda. Gražią, kokybišką, melodingą - šv. Kotrynos bažnyčia Vilniuje, kur pirmadienį vyko šio albumo pristatymo koncertas, atrodo idealiai tinkama tokioms dainoms.
Tai galbūt ir yra vienintelis albumo trūkumas. Melancholija, kai Giedrė į ausį iš kolonėlių elegantiškai murkia apie voratinklius, spalvas ir kitus gražius dalykus, iš pradžių užburia. Bet maždaug ties aštuntu kūriniu užsimanai, kad ji pradėtų rėkti arba riebiai nusikeiktų - palaipsniui ši muzika pradeda atrodyti pernelyg vienoda. Bent viena daina su visai kitokiu požiūriu į skambesį tikrai padėtų kiek išjudinti kraują. Bet Giedrės pasirinkimas - saldus liūnas, ir neturėtų pritrūkti norinčių į jį klimpti.
Įvertinimas - 9 iš 10.
Giedrės daina „Spalvota migla“:
