Atlikėja sakosi nesigailinti viską metusi ir išvykusi į svečią šalį, nes ten ji jaučiasi geriau suprantama, nei Lietuvoje. Puikiai pritapusi ir sukūrusi gausybę naujų kūrinių, sveika hipiška dvasia gyventi ir spinduliuojanti Migloko teigia, kad vis tiek pasiilgsta Lietuvos ir šeimos, bei turi muzikinių planų ir su lietuvių atlikėjais bei kompozitoriais.
- Ką veikiate Olandijoje? - Gyvenu puikiai, mėgaujuosi pavasariu ir dažniausiai laiką leidžiu su savo mylimuoju gražiame parke netoli namų, ten kuriu muziką, rašau, piešiu, tapau, geriu arbatą, ir diskutuoju su kitais menininkais, studijuoju menus ir gyvenu Olandijoje. Šiąnakt išleidau naują video ir muzikos kūrinį.
- Kodėl nusprendėte išvykti į Olandiją?
- Pradėjus studijuoti Vilniaus kolegijoje, sužinojau apie „Erasmus“ studentų mainų programą, užpildžiau anketą ir išvažiavau. Esu nuotykių ieškotoja ir keliautoja iš prigimties. Dievinu nuotykius ir nežinomybę, neįsivaizduoju savęs gyvenančios vienoje vietoje, mano prigimtis reikalauja nuolatinio judėjimo ir kaitos, o olandiškas nerūpestingumas - tai puikiausia terpė mano „miglokiškam“ būdui. O dėl galvojimo, niekada per daug negalvoju apie pasekmes, esu spontaniška ir nuolat įsiveliu į įvairiausias juokingas istorijas. Mano protas užpildytas nuolatinėmis vizijomis apie būsimus meno kūrinius, bei mano mylimojo šnabždesiais, dėl to galvojimui nelieka vietos.
- Ar patinka studijos šioje šalyje? Kuo jos skiriasi nuo Lietuvos?
- Labai vertinu žinias, gautas praeitais metais Vilniaus kolegijoje. Lietuvoje studentai gauna daugiau teorijos, nei praktikos. Vieniems reikia daugiau teorijos, kitiems - daugiau praktikos. Aš esu iš pastarųjų - tik atliekant kažką, ką mokausi praktiškai, galiu sėkmingai tai įsisavinti. Tiek Lietuvoje, tiek Olandijoje yra smagu, svarbiausia pajusti ko reikia.
- Kaip sekasi kūryba? - Per pirmąjį mėnesį atkeliavus į Olandiją, sukūriau keturias naujas kompozicijas, pradėjau groti gitalele (gitaros ir ukulelės hibridas), o dabar jau turiu keliolika naujų kompozicijų, skirtų gitalelei ir balsui. Pabodus groti gitalele, pradėjau žavėtis ir kurti elektroninę muziką. Jungiu rytietiškus motyvus su vėsiu elektro, taip išgaunu šiltą futuristnį, ekstazės kupiną muzikinį šnabždesį tiesiai iš kairėje krūtinės pusėje esančios mano amžinai mylinčios širdies.
- Ar skiriasi muzikinė terpė Olandijoje ir Lietuvoje? Ar sunku svečioj šaly jaunam muzikantui?
- Manau, kad tiek Lietuvoje, tiek Olandijoje yra puikių menininkų. Olandijoje žymiai aukštesnis muzikos vadybos lygis. Olandijos vadybininkai - tikri meno globėjai: kaip ir senais „mažųjų olandų“ laikais, pardavinėdami meną, supranta, jog mėgina parduoti tai, kas neįkainojama, ir tai daro su didele pagarba menininkui. Lietuvoje muzikos vadybininkai primena mėsininkus arba turgaus pardavėjus, jiems trūksta susivokimo ir inteligentiškumo. Juk menas - tai ne sintetinės kelnaitės už dvi kapeikas. O jei sintetines kelnaites už dvi kapeikas pateiktume kaip meno kūrinį, tai jau būtų kažkas „tokio“.
- Išvažiuodama jau turėjote nemažą kūrinių bagažą. Ar atvažiavusi į Olandiją jį ir toliau naudojate, ar bandote naujus kelius?
- Senų kūrinių nebegroju, nes jie tiesiog man nebeįdomūs. Muzikinius kūrinius suprantu kaip tam tikro laiko ir erdvės momentus, atgyvenančius jiems skirtą laiką, ir galiausiai iškeliaujančius į amžiną tylą. Žinau, jog mano požiūris daugeliui nesuprantamas ar keistas, bet esu esamojo laiko menininkė (angl. happening art). Išreiškiu save šiame momente. Tiesiog kažkaip taip įvyko, jog į meno pasaulį atėjau per muziką, bet aš nesu muzikantė, aš esu artistė. O iš tiesų, koks gi skirtumas, kaip pavadinsi. Šiuo metu didžiąją savo laiko dalį skiriu filmų industrijai.
Filmuojuosi, filmuoju, kuriu scenarijus ir montuoju. O laisvu laiku rašau erotines noveles, piešiu, tapau arba šoku. Ir kuriu dažniausiai ne viena, o su savo mylimuoju, nuostabiu olandų menininku.
Per tuos ketverius koncertų metus supratau, jog visiškai nenoriu nuolat mėginti atkartoti savo muzikinių kūrinių scenoje, tai taip neįdomu. Noriu būti scenoje ir daryti tai, ką jaučiu ten būdama. Nemėgstu planuoti. Gyvenu spontaniškai ir niekada nežinau kas gali nutikti, tai mane be galo jaudina, kartais įsivaizduoju gyvenimą kaip savo mylimąjį - spontanišką ir nenuspėjamą, ir jaučiu kaip mano pilve skraido milijardai mažų drugelių, o aš nieko nežinau, tik žaviuosi.
- Kokie jūsų artimiausi planai? Ar galime tikėtis naujo albumo?
- Šiuo metu muziką įrašinėju su keliomis olandų muzikos kompanijomis, taip pat viena pati. Palaikau ryšį su nuostabiais muzikos kompozitoriais ir kitais menininkais iš Lietuvos, turime idėjų bendriems projektams. Labai vertinu namų įrašus ir pagaliau išspjoviau tą pasišlykštėtiną perfekcionizmo piliulę, kurią, dar būdama vaikas, gavau nuryti iš apsimestinai gero dėdės, vardu „sociumas“. Prie kiekvieno savo naujo įrašo riebiai pridedu „Naked Records“ (liet. Nuogi įrašai). Esu meno pankė , esu tikra, tokia, kokia esu, rodau tikrą gyvenimo skonį ,tikrą skausmą ir tikrą malonumą. Turėjau koncertą Amsterdame, ir kažkaip tą dieną jaučiausi prislėgta ir liūdna, verkiau prasidėjus koncertui, pasakojau apie savo išgyvenimus klausytojams ir pasakiau, jog galbūt šiandien išvis nekoncertuosiu, nes verkiant dainuoti labai sunku, tada į galvą šovė mintis, jog tegul groja tie, kas nori dabar groti. Turėjau keletą perkusinių instrumentų, bei keletą kazu (afroamerikietiškas liaudies muzikos instrumentas), paprašiau publikos kad jie iššauktų mano muzikinę dvasią. Keturi vaikinai pradėjo taip linksmai groti, kad akimirksniu man nuotaika pasitaisė ir užsinorėjau pati. Koncertas įvyko ir išsirutuliojo iki šokių ant stalų.
Man neįdomios klišės ir taisyklės, tai nuobodu ir visiškai ne man. Man gražu tikri žmonės, su savo autentiškais požiūriais į pasaulį, kuriuos sukūrė jie patys, tikėdami savo fantazija, o ne patarimais iš pigių žurnalų. Aš skaitau tik „National Geographic“, ten yra kur paganyti akis, bei visuomet galima surasti kažką naujo ir įdomaus.
- Ar norisi grįžti? Nepasiilgstate lietuviškos publikos?
- Labai pasiilgstu savo šeimos ir draugų, Užupio gatvelių, Neries pakrantės, Žvėryno. Visuomet norisi bent kelioms dienoms sugrįžti namo, susėsti prie stalo kartu su visa šeima, triukšmingai pasakoti juokingas istorijas ir daug daug juoktis. Šiuo metu turiu labai daug darbo Olandijoje, dėl to dar nežinau, kada galėsiu sugrįžti aplankyti savo mylimos šeimos, bet bus matyti.
- Ko palinkėtumėte kitiems jauniems Lietuvos kūrėjams?
- O jauniesiems Lietuvos menininkams sakau: „Atstovaukite save, nėra nieko, ko negalite atlikti patys“. Būti vadybiniku užtenka mokėti skaičiuoti ir nusipirkti įvykių planavimo knygelę bei kalendorių. Nepasitikėkite neaiškiomis vadybos kompanijomis, tikrų meno globėjų yra vienetai, dėl to nelaukite, būkite atsakingi patys už save. Gyvenimas vienintelis ir nepakartojamas, mėgaukitės, kurkite, ieškokite ištikimų bendražygių, ir drąsiai pristatykite savo meną pasauliui. Tik čia slypi gyvenimo prasmė ir tik taip pasaulis išgirs jūsų nebylią, supratimo ir meilės ištroškusios širdies raudą, tik taip atrasite vieni kitus, o atradę pamatysite, jog nėra nei pragaro, nei rojaus, aplink mus vien tik dangus. Taip palaipsniui išgydysit pasaulį, jis taps vieningas. Meilėje ir taikoje.
