Pasaulyje rasite nedaug dainininkų, kurių populiariausio hito priedainyje nėra žodžių. Ir tai nėra vienintelis neįprastas dalykas, kurį galima pasakyti apie Suzanne Vegą. Subtilia muzika ir poetiškais tekstais pagarsėjusi, bohemos dievinama artistė yra vadinama „naujojo folko“ žanro ikona, tačiau taip pat yra sukūrusi albumų, kuriuose eksperimentuoja su roko ir net techno muzika.
Dainininkės pasiekimų sąraše – du „Grammy“ apdovanojimai, tokie visą pasaulį pakerėję hitai kaip „Tom's Diner“, „Luka“, „Book Of Dreams“, koncertai svarbiausiose pasaulio salėse, pelnyta didžiulė kritikų, vadinančių Suzanne menininke iš didžiosios M, pagarba. Jos švelnus balsas dažnai vadinamas jaukiausiu popmuzikos pasaulyje, o kūrinių tekstai – itin išradingi ir turintys daugybę reikšmių.
Santa Monikos mieste gimusią, bet Niujorke užaugusią Suzanne meile poezijai ir muzikai užkrėtė patėvis – žinomas Puerto Riko rašytojas Egardo Vega Yunque. Namie nuolat skambėjo džiazas, bosanova, folkas. Būdama vienuolikos, mergaitė paėmė į rankas gitarą ir pradėjo rašyti dainas. Tiesa, apie muziką ji ilgai mąstė tik kaip apie pomėgį – lankė šokio mokyklą, o universitete įgijo anglų literatūros magistro laipsnį.
Norą būti scenoje Suzanne širdyje pažadino 1979 metais Niujorke aplankytas poetiško rokerio Lou Reedo koncertas – mergina staiga suprato, kad kurti dainas yra tikrasis jos pašaukimas. Dienomis ji dirbo sekretore, o po to iki paryčių leisdavo laiką poetų ir muzikantų pamėgtuose Grinvič Vilidžo rajono klubuose. Po kiek laiko merginą su gitara pastebėjo jų programų sudarytojai ir pakvietė groti – dar neišleidusi nė vienos plokštelės, atlikėja jau buvo pasirodžiusi „Bottom Line“, „Folk City“ ir kitose menininkų susibūrimo vietose.
Nors čia ji sulaukdavo plojimų, prasiskinti kelią į įrašų leidyklas nebuvo lengva – kone visi iki vieno prodiuseriai atmetė Suzanne pirmojo albumo juodraščius. Sintetinės popmuzikos eroje ši nuoširdi poezija jiems atrodė pernelyg gili ir neįprasta, kad sudomintų pramogų ištroškusią minią. Mergina nepasidavė ir galiausiai įkalbėjo surizikuoti leidyklą A&M – jos vadovai nusprendė, kad galbūt atsiras 30 tūkstančių žmonių, kurie norės nusipirkti jos įrašą.
Tiek plokštelių ir pagamino – tačiau teko skubiai ruošti papildomą tiražą. Debiutinis Suzanne diskas viena JAV buvo parduotas daugiau nei milijono kopijų tiražu ir įvertintas platininio disko apdovanojimu. Dideliu hitu tapo daina „Marlene On The Wall“, o patį albumą žurnalas „Rolling Stone“ vėliau įtraukė į geriausių dešimtmečio įrašų šimtuką. Publika akimirksniu pamilo nuoširdžią atlikėją, pasakojančią istorijas apie miesto šurmulį ir kasdienį paprastų žmonių gyvenimą.
1987-aisiais išleistas antrasis dainininkės albumas „Solitude Standing“ ne tik buvo nominuotas trims „Grammy“ apdovanojimams, bet ir pasiekė antrąją vietą Didžiosios Britanijos topuose bei visame pasaulyje išgarsino du atlikėjos kūrinius, kurie iki šiol skamba kiekviename jos koncerte.
Melancholiška daina „Luka“, anot muzikos istorikų, yra tikriausiai vienintelis pasaulyje hitas, kuriame dainuojama apie skriaudžiamo berniuko jausmus. Dar didesniu fenomenu tapo „Tom's Diner“ - pasaulyje tikriausiai nerasite šalies, kurioje nebūtų gerai žinomas Suzanne švelniai dainuojamas šio kūrinio apie paprastą Amerikos užkandinę motyvas. Staigmena tapo britų šokių muzikos prodiuserių DNA sukurtas kūrinio remiksas, pavertęs dainą diskotekų ir MTV eterio hitu.
Į populiarumo aukštumas pakilusi Suzanne buvo lyginama su Tracy Chapman ir kitomis ryškiausiomis „naujos dainuojamosios poezijos bangos“ atlikėjomis, tačiau nusprendė neužsidaryti vieno žanro rėmuose. „Grammy“ statulėlę pelniusio albumo „Days Of Open Hand“ styginių aranžuotes sukūrė garsus minimalizmo kompozitorius Philipas Glassas. Kitame diske „99.9F“ dainininkė įsileido griežtesnį skambesį ir techno garsus – parodydama, kad jos balsas gali ne tik švelniai glostyti ausį, bet ir sudrebinti garso kolonėles. Šis įrašas Niujorko muzikos apdovanojimų ceremonijoje pelnė geriausio roko albumo titulą.
Dainininkė pripažinimu mėgavosi visame pasaulyje – jos dainos skambėjo eilėje kino filmų, ją su kitomis ryškiausiomis žvaigždėmis savo didžiuliuose labdaros koncertuose pasirodyti kvietė garsusis operos dainininkas Luciano Pavarotti. 1999-aisiais dainininkė pasižymėjo ir literatūros pasaulyje – išleido puikių įvertinimų sulaukusią poezijos ir esė knygą.
2007-ųjų albumas „Beauty & Crime” atlikėjai pelnė antrąją „Grammy“ statulėlę – jame Suzanne išliejo skausmingas emocijas dėl rugsėjo 11-osios įvykių ir brolio Timo netekties. Plokštelė pasirodė legendinėje džiazo leidykloje „Blue Note“, taip tik dar kartą parodydamą platų S. Vegos atliekamos muzikos spektrą.
Suzanne balsui specialistai iki šiol ieško tinkamų apibūdinimų – kartais sakoma, kad jo tembras yra tiesiog tobulai švarus ir tyras. Taip pasirodė ir mokslininkui Karlheinzui Brandenburgui – MP3 bylų formato kūrėjui. Tobulindamas šį formatą, garso suspaudimo bandymams jis naudojo būtent S. Vegos balso įrašus. Paaiškėjus šiam faktui, dainininkę juokais pradėta vadinti „MP3 motina”.
Pastarasis dešimtmetis Suzanne gyvenime yra kupinas eksperimentų. Dainininkė tapo pirmąja garsia atlikėja, kurios virtuali kopija surengė koncertą alternatyvioje elektroninėje erdvėje „Second Life“. Jos balsas ir sukurta daina skambėjo viename įdomiausių konceptualių albumų „Dark Night Of The Soul“, kurį sukūrė kultinis režisierius Davidas Lynchas, muzikinis projektas „Sparklehorse“ ir prodiuseris Danger Mouse.
Naujausias Suzanne sumanymas – keturių diskų serija, kurioje atlikėja naujai įrašė populiariausius ir geriausius savo karjeros kūrinius. Visos dainos suskirstytos į keturias dalis – kūriniai apie meilę, šeimą, žmones ir būtį.
„Nusprendžiau atsisukti atgal ir nauju žvilgsniu pažiūrėti į tai, ką esu nuveikusi“, - sako į pasaulines gastroles, kuriose atlieka labiausiai mėgstamas dainas, išsiruošusi atlikėja. Jau šį rudenį pirmą kartą koncerte šios menininkės istorijos puslapius vartys ir lietuviai.
