Nieko panašaus į „Nebijok“ nerasite ir čia, bet „Breaking The Line“ - albumas, kuris gali padėti Jurgai atkovoti kai kurias prarastas pozicijas. Tai puikus derinys. Viena vertus, yra koncepcija, kuri tinka prie Jurgą lydinčio popmenininkės įvaizdžio – kiekvienas kūrinys yra įkvėptas vis kito kino filmo. Kita vertus, bent keletas melodijų šį kartą – pakankamai lengvai „virškinamos“, o skambesys turėtų įtikti jauniems elektroninės muzikos gerbėjams.
Visoms, išskyrus vieną, albumo dainoms elektroninį skambesį suteikė vienas geriausių Lietuvos prodiuserių Leonas Somovas, bet jei tikitės kažko labai panašaus į tai, ką jis kuria su vokaliste Jazzu, čia to neieškokite.
Kad jo braižas gali būti labai įvairus, Leonas demonstruoja ir dainoje „Hey Joe“, kuriame Jurgos vokalas kiek primena Sinead O'Connor, ir daugumoje kitų albumo dainų. „Walking On The Pillows“ Jurgos balsas dvelkia jaukiu nuovargiu, „The End“ pasigirsta techno garsai, „Breaking The Line“ prasideda kaip švelni fortepijono meditacija, o tada perauga į elektroninį sprogimą kūrinio viduryje.
Keliose dainose skamba pianisto Petro Geniušo grojimas – tuose kūriniuose šis instrumentas yra lygiavertis Jurgos balso partneris, o kartais – ir dominuoja. Tiesa, ir jį Leonas aplipdė kompiuterio caksėjimais ir traškesiais – skamba šiuolaikiškai ir efektingai. Vienintelis visiškai „nuplaukęs“ eksperimentas - daina „OM“, kurioje ieškoti įsimenančios melodijos pavargs net ištikimiausi Jurgos gerbėjai.
Prie kiekvienos dainos pažymėtas ir filmas, kuris ją įkvėpė – nuo Larso Von Triero iki Jimo Jarmuscho kūrinių. Tačiau ieškoti užuominų iš kino tikriausiai mažai kas varginsis – pakanka to, kad Jurga vėl sukūrė provokuojamą, tamsią, įdomią, visus iki šiol savo nusibrėžtus stiliaus rėmus laužančią popmuziką, kurią bent sykį išgirsti verta kiekvienam ranką ant Lietuvos scenos reikalų pulso laikančiam klausytojui.
Įvertinimas – 9 iš 10.
Jurgos vaizdo klipas „So Blue“:
