Prieš tris dešimtmečius albumu „The Voice” išgarsėjęs atlikėjas dažnai vadinamas žmogumi balsu. Daugybės instrumentų garsus atkartojantis ir į melodiją jas supinantis 63-ejų atlikėjas vadinamas tikru vokalo genijumi.
1988-aisiais daugybę klausytojų sužavėjo Bobby kūrinys „Don’t Worry Be Happy” – tiesa, jį dainininkas ne itin mėgsta ir labai retai atlieka koncertuose.
Garsaus operos baritono Roberto McFerrino sūnus žmogaus balso galimybes koncertuose atskleidžia dainuodamas įvairiausius kūrinius – nuo grupės „The Beatles” dainų iki Johanno Sebastiano Bacho melodijų. Artistiškas atlikėjas į pasirodymus nesunkiai įtraukia visą publiką, tampančią jam pritariančiu choru.
2011-aisiais Kauno sporto halėje Bobby parodė tai, kas vadinama jo pasirodymų klasika - į sceną ėjo vienas ir vien balsu sugebėjo pusantros valandos prikaustyti publikos dėmesį. Šio pasirodymo vaizdo įrašas buvo išleistas DVD plokštelėje, kuri išplito po visą pasaulį.
Šįkart lietuviams jis atskleis kitokį savo veidą. Į Vilnių atvykstantis atlikėjas pristatys gegužę išleistą naujutėlį albumą „Spirityouall“.
Į jį sugulė žinomi spiričiuelai, bliuzo, net kantri dainos, o taip pat - nauji kūriniai. Jei anksčiau Bobby visas instrumentų partijas dažnai atlikdavo balsu, šįkart su juo groja puiki muzikantų grupė. Su grupe jis pasirodys ir Vilniuje birželio 13 dieną.
Tai - duoklė Šiaurės Amerikos muzikos palikimui. Anot Bobby, šis projektas jam - itin svarbus. Dar ir todėl, kad kurdamas jį dainininkas galvojo apie savo tėvą - 2006-aisiais miręs R. McFerrinas buvo pirmasis juodaodis, dainavęs Niujorko Metropoliteno operoje.
Pokalbis su į Lietuvą grįžtančiu dešimties „Grammy“ statulėlių laureatu natūraliai pasisuko apie jo dabartinę muzikos viziją, būsimąjį koncertą ir muzikos galias, kuriomis B. McFerrinas neabejoja.
- Naują jūsų albumą, kurį pristatysite ir Vilniuje, įkvėpė spiričiuelai. Kaip atsirado ši idėja?
- Į ją ėjau net ne metus, o dešimtmečius. Seniai norėjau sukurti albumą, kuriuo pagerbčiau savo tėvą. Taip pat - albumą, skirtą spiričiuelams. Ir dar albumą, kuris parodytų, kaip smarkiai mane įtakojo folkas, rokas, bliuzas, fankas. Netikiu muzikos žanrų ribomis, mano akimis jie visi yra susimaišę, tačiau daug kas mane vis tiek laiko džiazo dainininko. Norėjau parodyti, kaip smarkiai mėgstu kitus stilius, garsus ir tradicijas. Tada visos šios idėjos susimaišė ir tai atrodė logiška.
- Albume su jumis dainuoja smarkiai išpopuliarėjusi muzikantė Esperanza Spalding. Kaip su ja susipažinote?
- Gilas Goldsteinas, kuris albume groja pianinu, akordeonu ir sukūrė visų dainų aranžuotes, yra dirbęs su ja. Jis pasiūlė padainuoti kartu. Tada mus pakvietė kartu vesti „Grammy“ ceremonijos dalį iki transliacijos, tą, kuri nepatenka į eterį. Tą popietę kartu padainavome. Esame giminingos sielos, į muziką puolame kaip maži vaikai, net sunku patikėti, kaip mums smagu.
Netrukus ji mane pakvietė kartu pasirodyti koncerte, skirtame pagerbti Paulą Simoną. Kai Gilas pasiūlė kartu įrašyti kelias dainas albumui, tai mums abiems patiko. Puikiai praleidome laiką.
- „Spirityouall“ - visai kitoks darbas, nei jūsų ankstesnis diskas „VOCAbuLarieS“.
- Taip, jie labai skirtingi. Bet menininkas ir turi sakyti tai, kas tuo metu jį jaudina. Abu albumai skirti pagerbti muziką, kuri mane įtakoja. Šįkart norėjau padaryti kažką paprastesnio, sugrįžti prie šaknų.
- Garsėjate puikiomis žinomų dainų interpretacijomis. Šiame albume vėl perdirbote ne vieną populiarų kūrinį, su kuriais iš jų žaisti buvo itin smagu?
- Sunku išrinkti vieną, bet man labai patinka, kaip išvysčiau dainą „Joshua“, kiekvieną vakarą džiūgauju, ją dainuodamas koncertuose. Kaip ir „Glory, Glory“, „Everytime I Feel The Spirit“, Bobo Dylano baladę „I Shall Be Released“.
- Šiuo nauju darbu pagerbėte savo tėvą, kuris pats yra dainavęs nemažai jame skambančių kūrinių. Stengėtės nutolti nuo jo dainavimo stiliaus?
- Manau, būtent todėl taip ilgai ir užtruko šį albumą sukurti. Vis nerasdavau savito „priėjimo“ prie šių dainų. Negalėčiau jų dainuoti taip, kaip tėvas, jis jau tai padarė geriau nei aš kada sugebėsiu. Turėjau dainuoti iš širdies ir sielos.
Bet niekada nepamiršiu, kaip jis dainuodavo spiričiuelus. Niekada nemačiau jo besimeldžiančio - jis tai darydavo vienumoje. Bet prisimenu, kaip jis dainuodavo tas giesmes. Žinodavau, kad tai jam prilygsta nuoširdžiai maldai. Aš irgi bandau dainuoti būtent taip.
- Kaip ir ankstesnio disko pavadinimas, šis - žodžių žaismas, „spiričiuelas“ arba „dvasia, visi jūs“.
- Taip, nes man patinka visokie žaidimai. Mes visi turėtume daugiau žaisti. Galime būti rimti ir susimąstęs, bet tuo pačiu metu - žaismingi.
- Ką galite papasakoti apie būsimą koncertą Lietuvoje?
- Jis bus visai kitoks nei ankstesnis, šiuos du pasirodymus vienija dvasia, noras nešti džiaugsmą, taiką ir bendrumą muzikos kalba.
Bet šį kartą aš - su muzikantų grupe, ir man tai labai patinka. Jaučiuosi, lyg plaukiočiau meduje, kai esu apsuptas visų šų garsų. Pagrosime dainų iš naujo albumo, bus ir staigmenų.
Manau, vieną ar dvi dainas padainuosiu ir vienas, visada tai darau. Puikiai jaučiamės, grodami koncertuose, mūsų muzika turi struktūrą, bet kartu yra ir kupina laisvės.
- Ką prisimenate apie savo ankstesnę viešnagę Lietuvoje?
- Baimę, kai išėjau į sceną ir supratau, kad ji - salės viduryje, žiūrovai - iš visų pusių. Nežinojau, kur žiūrėti. Po kiekvienos dainos pasukdavau kėdę, kad galėčiau visus matyti.
- Esate apibūdinęs save kaip introvertą, kuris net svarstė galimybę tapti vienuoliu. Kaip tai suderinama su pasirodymais didžiulėms minioms? Ar prieš eidamas į sceną, nesijaučiate nejaukiai?
- Ne, to nėra. Bet muzikos kūrimas - labai asmeniškas dalykas. Net kai į tave žiūri tūkstančiai žmonių, tai vis tiek labai intymu. Kvieti juos prisijungti prie tavo asmeniškos kelionės.
- Prieš porą metų man pasakojote, kaip išėjote iš „Grammy“ ceremonijos, nes ji jums atrodė per daug triukšminga. Ar pastaruoju metu esate lankęsis koncerte, kuris jums patiko?
- Ne. Nes šiuo metu pats gastroliuoju. O kaip nekoncertuoju, sėdžiu namie. Aš iš tiesų labai nuobodus.
- Daugybei vokalistų jūs - įkvėpimo šaltinis. Į kuriuos menininkus pats žiūrite su pagarba?
- Buvo akimirkų, kurios mane palietė, amžiams pakeitė mano požiūrį į muziką, tai, kaip ją girdžiu. Tai tokie menininkai kaip Milesas Davisas, Herbie Hancockas ir „Mwandishi Band“, Wolfgangas Amadeus Mozartas.
Taip pat - grojimas su Chicku Corea. Galimybė girdėti, kaip dainuoja mano tėvas. „Sly and The Family Stone“ ir „The Beatles“ įrašai. Fredo Astaire'o šokis. Dainelių kūrimas su mano vaikais, kai jie buvo maži. Kasdieniai dalykai, paprasti ir nepaprasti. Pasaulyje tiek daug puikių muzikantų, tiek daug neįtikėtinų garsų.
- Reikalaujate, kad jūsų viešbučio kambaryje nebūtų televizoriaus. Kodėl?
- Nes nemėgstu žiūrėti televizoriaus. Bet yra sunku susilaikyti jo neįjungus.
- Turbūt visiems laikams liksite geriausiai žinomas dėl dainos „Don't Worry, Be Happy“, kurios nedainuojate koncertuose. Jei galėtumėte tai pakeisti, kokią kitą dainą pasirinktumėte?
- Vienos išrinkti negalėčiau. Muzika man yra kaip gyvas organizmas, ji keičiasi, kiekvieną akimirką yra kitokia. Tai, kas atrodo geras pasirinkimas vieną minutę, kitą dieną gali atrodyti blogas pasirinkimas. Todėl ir mėgstu kurti muziką - ji pilna galimybių, laisvės ir džiaugsmo.
- Pasaulyje - daug chaoso, o jūs mėgstate kalbėti apie gydančias muzikos galias. Jūsų naujoji plokštelė - šilta ir guodžianti. Ar dabartinė pasaulio padėtis įtakoja jūsų kūrybą?
- Taip, nors sąmoningai to nesiekiu. Spiričiuelai svarbūs visiems mums - per visas kovas ir sunkumus randame tikėjimą ir tyrą gyvenimo džiaugsmą.
