Kad prisiviliotų 56-erių muzikantą, Lietuvos koncertų rengėjams prireikė daug pastangų, tačiau jie eilinį kartą įsitikino – vasaros viduryje po stogu vykstantys renginiai publiką vilioja mažiau.
„Visi traukia į gamtą, festivalius po atviru dangumi. Jei koncertas vyktų rudenį, neabejoju, žiūrovų būtų daugiau. Bet toks buvo Joe pasaulinių gastrolių grafikas – datą pasirodymui Lietuvoje ištaikėme po keleto metų derybų“, - sakė koncerto rengėjas Artūras Mirončikas.
J. Satriani biografija – itin įspūdinga. Italų kilmės muzikantas praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje karjerą pradėjo kaip gitaros mokytojas. Tarp jo mokinių – Steve'as Vai, „Metallica“ narys Kirkas Hammettas, „Testament“ narys Alexas Skolnickas ir dešimtys kitų garsių gitaristų.
1986-aisiais pirmąjį solinį instrumentinės muzikos albumą „Not Of This Earth“ išleidęs gitaristas greitai pelnė publikos dėmesį ne tik dėl grojimo technikos, bet ir kompozicijos sugebėjimų.
1988-aisiais J. Satriani tapo „The Rolling Stones“ dainininko Micko Jaggerio koncertinės grupės nariu, 1994-aisiais grojo grupėje „Deep Purple“, tačiau atsisakė pasiūlymo tapti nuolatiniu jos muzikantu – nenorėjo atsisakyti solinės karjeros.
Vienas įdomiausių J. Satriani projektų – 1995-aisiais sugalvotos gastrolės G3, kuriose kartu ir atskirai scenoje pasirodo geriausi pasaulio gitaristai. Su Joe jose grojo Yngwie Malmsteenas, „Queen“ narys Brianas May, Paulas Gilbertas, „King Crimson“ lyderis Robertas Frippas ir kiti gitaros didmeistriai.
2008-aisiais Joe įkūrė grupę „Chickenfoot“ su trimis žinomais rokeriais – buvusiais „Van Halen“ nariais Sammy Hagaru ir Michaelu Anthony bei „Red Hot Chili Peppers“ būgnininku Chadu Smithu. Pirmasis grupės albumas sulaukė nemenko populiarumo.
Šiandien J.Satriani albumai parduoti daugiau nei 10 milijonų egzempliorių tiražu. Į Lietuvą muzikantas atvyko, pristatydamas gegužę išleistą naujausią diską „Unstoppable Momentum“.
Kartu su juo atvyko patyrusių muzikantų komanda – buvęs Franko Zappos bendražygis klavišininkas Mike'as Keneally, būgnininkas Marco Minnemannas ir bosininkas Bryanas Belleris.
Dviem autobusais atvykusią Joe komandą atlydėjo vilkikas su kone visa koncertui reikalinga įgarsinimo ir apšvietimo aparatūra.
Anot A. Mirončiko, muzikantai iškart nuvažiavo ilsėtis į viešbutį ir į areną atvyko prieš pat renginį.
Prieš Joe pasirodymą į sceną kilo Oli Brownas – šį savaitgalį Lietuvoje viešintis britų gitaristas, į Vilnių atvykęs iš festivalio „Bliuzo naktys“.
Bliuzo ir roko skambesį derinantis atlikėjas pats pasisiūlė „apšildyti“ Joe koncertą – kylančiam gitaristui tai puiki nauja eilutė jo biografijoje.
Brito pasirodymas žiūrovų nenuvylė, tačiau pagrindinė plojimų porcija buvo akivaizdžiai taupoma Joe pasirodymui.
Maždaug pusę devynių vakaro į sceną žengęs Joe liko ištikimas jau daug metų jį lydinčiam įvaizdžiui – žvilgsnį dengė tamsūs akiniai.
Iškart į garsų uraganą panardinęs gitaristas su publika pasisveikino tik po kelių pirmųjų kūrinių – jau spėjęs parodyti, kad gyvai scenoje jo pirštai virtuoziškai gitaros stygomis laksto taip pat greitai, kaip ir įrašuose.
„Taip ilgai čia keliavome, bet pagaliau esame su jumis“, - riktelėjo muzikantas ir toliau darė tai, ką moka geriausiai.
Kai kurie kritikai kartais pašiepia Joe ir jo bendraminčius – neva technikos demonstravimas jų kūryboje nustelbia muzikinę mintį.
Klausantis J. Satriani, norisi su tuo pasiginčyti. Taip, „štai, kaip greitai aš moku“ pozos šio muzikanto pasirodymuose – apstu.
Tačiau soluočių tempas nenustelbia melodijų, o kompozicijose – pakankamai erdvės pasireikšti ir kitiems muzikantams. Itin šilto sutikimo iškart sulaukė M. Keneally, koncerte grojimą klavišiniais derinęs su antrojo gitaristo funkcijomis ir greitai parodęs, kad ir šioje srityje yra nepėsčias.
Teatrališkos grimasos ir judesiai – J. Satriani yra tikras šoumenas, tiesa, nebandantis aklai įsiteikti tiems, kurie sumokėjo per šimtą litų, kad jį išgirstų.
Publika, kurioje buvo galima pamatyti Povilą Meškėlą, Ramūną Difartą, grupės „Blues Makers“ lyderį Virgį Jutą ir kitus žinomus muzikantas, gavo didelę dozę kol kas dar neįsimintų kūrinių iš naujausio Joe albumo – būtent naujoms melodijoms gitaristas teikia pirmenybę kiekvienų gastrolių metu.
Muzikos įspūdį sustiprino grupės atsivežtas ekranas, kuriame šmėžavo geometrinės figūros, naktinio didmiesčio vaizdai ir kitos kūriniams pritaikytos vaizdo projekcijos.
Melodingas J. Satriani rokas – gal ir ne kiekvieno skoniui, tačiau pakankamai patrauklus ir įsimenantis, kad neišbaidytų ir atsitiktinių žiūrovų.
„Nežinia, kiek žmonių čia atėjo vien dėl muzikos. Bet Joe – vienas iš tų, kurį reikia išgirsti, vien tam, kad užsidėtum pliusiuką“, - dėstė vienas koncerte sutikęs roko gerbėjas.
Norinčiųjų tą pliusą užsidėti sekmadienio vakarą kiek pritrūko – užkulisiuose atvirai kalbėta, kad koncertas bus nuostolingas.
