Kažin ar šiandien apskritai egzistuotų šis, vienas garsiausių Švedijos sunkiąją muziką reprezentuojančių kolektyvų, jei ne garbingas žodžio laikymasis. Dar 1990-aisiais grupės iniciatorius Peteris Tägtgrenas (vokalas, gitara, klavišai), svečiuodamasis Floridoje, susižavėjo amerikietišku „death“ metalu. Prieš išvykdamas į gimtąją Švediją Peteris pažadėjo JAV „death“ metalo grupės „Malevolent Creation“ gitaristui Philui Fasciana, kad atgal į Ameriką grįš tik sukūręs metalo grupę. Pažadą ištesėjo. Ir jo toliau sėkmingai laikosi jau 23 metus.
Nors grupės gyvavimo istorijoje buvo pertraukų, keitėsi nariai, kito grojamas muzikos stilius, tačiau, nepaisant visko, grupė kūrė ir kuria savito, lengvai atpažįstamo „hypocrisy’iško“ skambesio muziką. Anot grupės lyderio, taip yra todėl, jog daug kartų ieškodami naujovių kūryboje, jie niekada neužmiršta savo šaknų. Būtent tai padeda ne tik pritraukti vis naujų klausytojų, bet ir išsaugoti senuosius.
„Hypocrisy“ muziką galima apibūdinti kaip dviejų skirtingų medžiagų junginį. Viena jų – šiurkštus, „death“ metalui būdingas skambesys, kuris susideda iš beprotiškai mušamų būgnų, aršaus riaumojimo ir energingų, sunkių gitarų rifų. Kita „Hypocrisy“ muzikos junginio dalis – tai melodingas, netgi „glotnus“ gitarų skleidžiamas garsas. Melodija ir grubumas – tai bruožai, būdingi Švedijos metalui vertinant kitų šalių sunkiosios scenos kontekste. Galiausiai, „Hypocrisy“ skambesys išskiria juos ir iš pačių Švedijos melodingo „death“ metalo atstovų.
Į Lietuvą švediško metalo veteranai atvyksta su šiemet pavasarį išleistu tryliktuoju grupės albumu „End of Disclosure“.