Stasys Povilaitis, Simonas Donskovas, Vitalijus Pauliukas, Antanas Čapas – šios pavardės Lietuvoje žinomos visiems, kurie domisi lietuviška estrada.
Keturi dainininkai – gyvieji Lietuvos muzikos istorijos puslapiai, kuriuos Kauno „Žalgirio” arenoje sausio 10-ąją M.A.M.A. į sceną išves kartu – ir, galima tikėtis, gausiai apdovanos susirinkusiųjų plojimais.
Greta „Biplan”, „Anties”, „Liūdnų slibinų”, Leono Somovo ir Jazzu, Jurgos Šeduikytės, Giedrės Kilčiauskienės ir daugelio kitų keturi veteranai ketina parodyti, kad scenoje jie vis dar moka nušluostyti nosį bet kam, – tuo neabejoja koncerto prodiuseriai.
Ceremonijai, kurią tiesiogiai transliuos TV3, besirengiantis S.Donskovas „TV antenai” sakė, kad su senais bičiuliais scenoje susitikti bus labai smagu, o jauni atlikėjai iš jų galėtų pasimokyti ne tik dainavimo, bet ir gabumų degtinę gerti neapgirstant.
– Kaip reagavote į pasiūlymą dainuoti M.A.M.A. scenoje? – „TV antena” paklausė S.Donskovo.
– Normaliai. Labai priklauso nuo to, kas kviečia. Saulius Urbonavičius-Samas toks jau žmogus.
Reikia labai ilgai treniruotis pasakyti jam „ne”. Jis paima mane už gerklės ir aš iškart sutinku, dar nežinodamas, ką pasiūlys. (Juokiasi.)
Be to, čia – rimtas renginys. Man, kaip jaunimo atstovui, smagu bus pasirodyti. Važiuosiu pabūti gražiame koncerte ir padainuoti.
– Teko matyti ankstesnes M.A.M.A. ceremonijas?
– Pažiūrėjau jas, bet pernelyg nesigilinau, jei jau taip atvirai. Žiūrėjau ne nuo pradžios iki pabaigos.
– Dauguma ceremonijos atlikėjų – jauni. Sekate, kas dedasi jaunimo muzikoje?
– Anksčiau specialiai pažiūrėdavau, ar jaunimas tebedainuoja tokiu žemu lygiu. Pastaruoju metu padėtis taisosi. Jaunimas dainavimo požiūriu padarė didelį šuolį į priekį.
Buvo laikas, kai daug jaunų atlikėjų išvis nesuprasdavo, ką veikia scenoje, kodėl ten yra. Išvis neaišku, kas pasakė, kad jie gali dainuoti, kad scenoje – jų vieta, nors tikroji jų vieta – buhalterijoje ar dar kitur.
Bet dabar – viskas gerai. Gražiai išlipome iš to dugno, nuo prasto dainavimo pereita prie normalaus.
– Bet ne prie gero?
– Palaukite, jiems 20, 25-eri. Jiems dar visas gyvenimas prieš akis, bus dar visko.
– Ko tie jauni žmonės galėtų iš jūsų keturių pasimokyti?
– Pagarbos scenai, pasirengimo, išgyvenimų dėl pasirodymų.
Kai aš surengiu ne itin pavykusį pasirodymą ar nevykusiai įrašau dainą, naktimis nemiegu, galvoju, kad galėjau geriau. Juk ypač televizijoje taip kartais pasitaiko – ten visi skuba, ne visada gali padaryti tobulai.
Žmona sako: žmonės milijonus varto ir ramiau miega nei tu dėl kokios nors dainos. Gal ji ir teisi.
Mes, senukai (S.Donskovui – 64 m. – Red.), kadaise irgi mokėmės, suklijavome savo sceninį veidą iš gabaliukų, bet nekopijavome užsienio aklai kaip beždžionės, viską perleisdavome per save.
Jaunos atlikėjos dainuoja Beyonce dainas, bet jas irgi reikia perleisti per save, o ne tiesiog mėgdžioti it papūgoms. Be to, kad sudainuotum Beyonce hitą, reikia turėti tam tikrą supratimą, skonį, smegenų, žinių bagažą, o to kartais nematau.
Mes – praeitis, bet kažką tokio turime. Todėl mūsų nurašyti negalima, nes jie dar buvo tik spermatozoidai, o mes jau dainavome. (Juokiasi.)
– Yra jaunų atlikėjų, kurie jums patinka?
– Monika Linkytė, kelios mergaitės iš „Lietuvos balso”, pavyzdžiui, Dagna Kondratavičiūtė. Donatas Montvydas – geras berniukas, bet jei kartu susėstume, apie dainavimą dar turėtume ką pakalbėti.
– Su Stasiu, Vitalijumi ir Antanu dažnai tenka pabendrauti?
– Susiskambiname, pajuokaujame, bet kad į svečius eitume – ne. Toks jau amžius, visi su savais reikalais. Bendraujame nuoširdžiai, prisimename senus laikus, bet kad jais gyventume – ne. Daugiausia koncertuose su Stasiu tenka susidurti.
– Jaučiate tarpusavio konkurenciją?
– Ne, visiškai ne. Kraujo praliejimo scenoje nebus. Sulaukus tokio amžiaus mums nėra ko konkuruoti, ne vaikų darželis. Nebent dėl juoko.
– M.A.M.A. ceremonijose buvo puikiai sutikti ir Kastytis Kerbedis, ir „Rondo”, ir Egidijus Sipavičius, nors dauguma publikos – jauni žmonės.
– Mes su „Nerijos” dainomis jausimės tvirtai. Pats esu sakęs, kad jaunystė nemėgsta senatvės. Jei jaunimas kultūringas, jie nesityčios. Jei nepatinka, galima santūriai paploti, pernelyg nesidžiaugti, bet ir nenušvilpti. (Juokiasi.) Mes turbūt jiems būsime egzotika, kaip zoologijos sode.
Kita vertus, kas yra pagyvenęs dainininkas? Girdėjau, kad ir 38-erių dainininkus jau kai kas vadina seniais. Bet, pavyzdžiui, Stasiui – 66-eri, bet jis – tikra žvaigždė, legenda, ir to nepaneigsi.
– Sakoma, kad dabartinių žvaigždžių pasilinksminimai nė iš tolo negali prilygti jūsų jaunystės laikams.
– Turbūt. Jei jau kalbame apie pašėlusius rokenrolinius laikus, tai nuo mūsų megažvaigždės ir reikėtų pradėti. (Juokiasi.) Stasys buvo normalus žmogus, gėrė „šnapsą”, nors ir su žmona į koncertus važinėjo.
Yra jaunų atlikėjų, kurie gauna tiek pat publikos meilės, tiek mes tais laikais. Bet mes tikrai juos lenkiame kai kuriais sugebėjimais.
Mes išgerdavome litrą ir dar mergaites išvesdavome šokti. O dabar pažiūri – šimtas mergaičių, keturi berniukai, tie keturi išgėrė vieną „bambalį” ir jau girti vaikšto, panų niekas nešokdina. Kad mūsų laikais panos liktų nepašokdintos... Neįsivaizduojama.
Jiems dabar gal atrodo, kad pakanka padainuoti ir panos jau puola. Taip, puldavo ir mus, bet mes su jomis bendraudavome gražiai. Atrasdavome laiko ir rokenrolui, ir „šnapsui”, ir viskam kitam.
– Tai kuris iš jūsų keturių vis dėlto daugiausia išgerdavo ir panų pašokdindavo?
– Jei aš dabar pasakysiu, žmonos akis išdraskys. Tai gal aš geriau patylėsiu. (Juokiasi.)
