Kavos puodelis su A.Kaušpėdu ir Jazzu: jaukus ir atviras M.A.M.A. lyderių pokalbis

Ar tai tikrai galima vadinti dvikova? „Antis“ ir Leonas Somovas su Jazzu – šių metų M.A.M.A. nominacijų lyderiai. Abi grupės gali laimėti po 4 statulėles. Tačiau, kad ir kas laimėtų, pavydžių žvilgsnių nebus – tuo įsitikinome Algirdą Kaušpėdą ir Justę Arlauskaitę-Jazzu susodinę prie kavos puodelio.

A.Kaušpėdas ir Jazzu šį vakarą grumsis dėl M.A.M.A. statulėlių, tačiau priešiškumo ar konkurencijos tikrai nejaučia.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
A.Kaušpėdas ir Jazzu šį vakarą grumsis dėl M.A.M.A. statulėlių, tačiau priešiškumo ar konkurencijos tikrai nejaučia.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jan 9, 2014, 9:45 PM, atnaujinta Feb 17, 2018, 6:08 PM

Jam – 60, jai – 25-eri. Jo grupė varžosi alternatyviosios muzikos ir roko, o jos ir prodiuserio L.Somovo duetas – elektroninės muzikos kategorijoje. Jis pirmą kartą apsilankys ir dainuos M.A.M.A. ceremonijoje, o ji nepraleido dviejų ankstesnių.

„Jau dabar laukiu ceremonijos. M.A.M.A. – ypatinga vieta. Po jos net atrodo, kad atsimeni šio renginio kvapą“, – šypsojosi Justė.

Ryškiausius nominacijų lyderius nusprendėme pakviesti pokalbio apie tai, kas jiems svarbiausia, – apie muziką. Abiem tai – puiki proga susipažinti prieš sausio 10-osios šventę.

„Labai prasmingas pokalbis su vienu mano gerbiamiausių žmonių Lietuvoje. Apie muziką, išgyvenimus, žmones, kūrybos kelią, apie tai, kas svarbu. Įkvėpė“, – praėjus valandai po šio susitikimo socialiniame tinkle „Facebook“ brūkštelėjo Justė.

Atvykusi į M.A.M.A. užkulisius ji pirmiausia ieškos Algirdo – kad įteiktų jam savo albumą. A.Kaušpėdas jai šio pokalbio pabaigoje jau įteikė dovanų – savo knygą „Antiška“ ir naujausius „Anties“ albumus.

M.A.M.A. lyderiai, net ir susitikę pirmą kartą, turi apie ką pasikalbėti. Svarbiausia – jiems netrukdyti.

– Ar gerai žinote vienas kito kūrybą?

Algirdas: Žinau, ką daro Leonas ir Justė. Mane labai džiugina, kad mūsų padangėje auga tokie šiuolaikiški muzikiniai reiškiniai. Nuostabu tai, kad jų muzika nėra komercinė, tiesiogiai orientuota į populiarumą.

Buvo laikas, kai labai liūdėjau dėl lietuviškos muzikos, nes atrodė, kad televiziniai žvaigždžių gamybos konvejeriai galutinai užknis ir palaidos visų norą kurti ką nors rimtesnio. Mano džiaugsmui, dabar atsirado pusiausvyra.

Kad Leono ir Justės albumo pristatymui Vilniuje nepakanka vieno koncerto, yra labai gerai. Nelengva su tokia muzika užkariauti publiką, išjudinti skeptišką kūrybinę inteligentiją, kuri prisirijusi per daug egzotinių vaisių ir savo obuolio nebenori.

Pasižiūrėjau internete dainą „Lower Than The Ground“ – 1,4 milijono peržiūrų. Fenomenalu. Šią dainą išskirčiau kaip naują jų veiklos etapą. Jie užkabino tokį nuoširdumą, tikrą meną, įtaigumą, kokį kuria Adele ir kiti pasauliniai atlikėjai.

Justė: „Anties“ koncerte pirmą kartą apsilankiau 2003-iaisiais Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Man buvo penkiolika, tame koncerte grojo tuometis mano vokalo dėstytojas Skirmantas Sasnauskas.

Žiūrėjau ir galvojau – ir aš tokioje scenoje vieną dieną stovėsiu. Mataravau rankomis, šėlau, nors paprastai koncertuose to nedarau.

Juk užaugau su „Anties“ muzika – ją mėgsta mano tėvai. Aplink skambėjo dvejopa muzika – klasika ir visokios nesąmonės, kaip „Bavarija“ ar Ala Pugačiova. „Antį“ visada priskirdavau šviesesnei, rimtesnei pusei.

Lietuviškos muzikos, tiesą sakant, jau daug metų klausausi retai. Bet, net jei būnu užsienyje, visada perskaitau Algirdo interviu, pasiklausau naujų „Anties“ dainų. Tai – šviesaus, protingo žmogaus mintys. Pavyzdžiui, nauja „Anties“ daina „Muzika“ man labai patinka.

– Trijose M.A.M.A. nominacijose esate konkurentai. Kas laimės?

Algirdas: Esu įsitikinęs, kad Leonas ir Justė visose trijose laimės. (Justė kvatojasi. – Red.). Man garbė apskritai būti tarp nominantų. „Anties“ muzika – su stažu, o tokiuose renginiuose stengiamasi pagauti naujas tendencijas. Tas įvertinimas, kad iškepėme šviežią skanų blyną, yra geras, man to pakanka. Leonui ir Justei reikia pripažinimo, jie jo nusipelnė. Man smagu dalyvauti, jau dabar man viskas patinka.

Justė: Kaip puiku, kai vyresni žmonės taip kalba. Džiazo pasaulyje jaunimas pyksta ant veteranų, nes jie neužleidžia vietos jaunimui. Aš nežinau, ar mes laimėsime. Žinau, kurioje vienoje kategorijoje galbūt esame labiausiai verti. Bet kuriame juk ne dėl apdovanojimų. Mums su Leonu irgi garbė būti nominuotiems tarp tokių grupių kaip „Antis“. Bet mes – labai skirtingi.

– Jūsų ir publika labai skirtinga?

Algirdas: Nebūtinai sutikčiau. Yra gero skonio ir prasto skonio muzika. Intelektuali ir neintelektuali. Nuoširdi ir nenuoširdi. Manau, „Anties“ ir Leono su Juste muzika yra gera, intelektuali ir nuoširdi. Viskas sutampa, skiriasi tik forma.

– Justė ir Leonas per keletą metų laimėjo ne vieną statulėlę. „Anties“ kraitis kuklesnis – kai Lietuvoje atsirado muzikinių apdovanojimų karštinė, grupė buvo išsiskirsčiusi. Ar apdovanojimai muzikantams svarbūs?

Algirdas: Na, esame šį tą gavę. „Bravo“ prizą už nuopelnus. (Juokiasi.)

Justė: Kai atsirado M.A.M.A., savanaudiškai pagalvojau – ai, kas čia, aš „Grammy“ noriu. Bet dabar manau, kad tai – reikšmingas dalykas. Proga sustoti ir pasidžiaugti, pagalvoti, sudėti tam tikrus taškus. Statulėlės išdidžiai sustatytos ant mano pianino, pasižiūrėjus užplūsta geri prisiminimai. Geras paskatinimas – ypač jaunoms grupėms.

Algirdas: Įvertinimai – svarbu. Bet aš visada stengiuosi nieko nesureikšminti – nei savęs, nei aplinkybių. Variantai juk trys – gausi, negausi arba išvis nebūsi nominuotas. Man šįmet reikia rinktis iš dviejų variantų, todėl esu patenkintas.

Justė: O galiu paklausti? Man labai įdomu – o kodėl kadaise iširo „Antis“? Kas nutinka, kad muzikantai nustoja groti, kaip jie be muzikos gyvena ir kodėl vėliau nori sugrįžti?

Algirdas: Mūsų atvejis – specifinis. Iš „Anties“ kūrybos negyvename. Grupės nariai – arba architektai, inžinieriai, arba muzikos profesionalai, dirbantys visai kitoje srityje. 1990-aisiais mūsų išsiskirstymas buvo logiškas. Revoliucija nugalėjo, visi išėjome tarnauti Lietuvai, aš išėjau dirbti į televiziją.

Mes tikrai nebūtume grįžę, jei ne koncertų organizatorius, muzikos leidėjas Dovydas Bluvšteinas. Jis surinko ir išleido „Anties“ įrašų antologiją, paprašė ta proga pagroti. Per tris mėnesius pasiekėme gerą rezultatą. Koncerte Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose patys buvome apšalę – taip viskas gerai pavyko.

Pasvarstėme, gal verta groti toliau. Bet negi grosi senas dainas, kaip kokie nupirdę dinozaurai. Reikia naujo. Tą naują atrasti nebuvo lengva.

Sukurti dainą, albumą yra sunku. Tais, kurie albumus kaip blynus kepa kasmet, aš tiesiog netikiu. Tada tai – konvejeris.

Tikiu, kad kūryboje yra mistikos. Tavo iniciatyva gali viską sugadinti. Reikia laukti ženklų, kad dabar jau gali ir turi ką nors sukurti. Kad pačiam būtų įdomu, kad save nustebintum.

Justė: Lietuva – maža šalis, nedaug vietos, viskas arti. Anksčiau su Leonu albumus leisdavome kas metus ar dvejus. Šįkart užtrukome ilgiau, todėl išėjo brandžiausias darbas. Sutinku su Algirdu – mes ne blynų kepėjai.

– Kol „Antis“ buvo iširusi, nekamavo niežulys, troškimas sugrįžti į sceną?

Algirdas: Buvo. Kaip ir bandymų ką nors daryti atskirai. Bet tam tikru metu savo mintyse muzikinį gyvenimo etapą jau buvau uždaręs.

1996-aisiais turėjau tokį neskanų pasirodymą – kažkoks keistas renginys, pusiau politinis, pusiau ne. Bandymas gaivinti „Roko maršą“. Po jo sakiau – ne, viskas.

Jei ne D.Bluvšteino pastangos mus sugrąžinti, grupės šiandien nebūtų. Šimtas procentų.

– Kai „Antis“ grįžo į sceną, Leonas su Juste Londone ruošėsi savo dueto startui. Kaip save ir lietuvišką muziką matėte tada ir kaip matote šiandien?

Justė: Mes dar neturėjome savo klausytojo. Mokiausi džiazo vokalo Londone. Nelabai supratau, kad esu. Buvo noras kai ką įrodyti, kurti muziką kitaip. Dabar to, ką tada darėme, nė nepavadinčiau tikromis dainomis. Mums sakoma, kad supopsėjome, bet koks skirtumas – daina „Lower Than The Ground“ man atrodo geriausias mūsų su Leonu parašytas kūrinys.

Kas vyksta Lietuvos muzikiniame gyvenime, domiuosi mažai. Ir ne tik lietuviškame – norisi tylos, susikaupimo. Ne todėl, kad nepatiktų. Taip, širdį glostančios lietuviškos muzikos dabar yra daugiau nei 2007-aisiais. „Keymono“ ar Markas Palubenka – jų muzika man tikrai patinka.

Ėjau savo keliu ir suradau savo klausytojų ratą. Kad jį padidinčiau, reikėtų dar labiau supopsėti ar dainuoti vien lietuviškai. Bet Lietuvoje man pakaks to, ką turiu. Kitas žingsnis turėtų būti Europa. 2007-aisiais neturėjau aiškaus tikslo, dabar jau turiu.

Algirdas: Justė teisi, jai reikia siekti globalių rezultatų, nesiorientuoti vien į Lietuvą.

Kai sugrįžome į sceną, turėjome neįmanomą užduotį – konkuruoti su senąja „Antimi“. Trejus metus vilkinome laiką – buvo labai nedrąsu. 2006-aisiais pajudėjome į priekį. Man gerai ėjosi verslas, kelis šimtus tūkstančių litų investavau į įrašų studiją. Pirkome brangius instrumentus. Sugrįžome buržuaziškai, solidžiai ir patogiai.

Justė: Tuo metu mes dainas po paklode namie įrašinėjome. (Kvatojasi.)

Algirdas: Sugrįžę jautėme, kad „Antis“ yra neformatas. Radijas, televizija nenorėjo transliuoti mūsų kūrybos. Na, ir kas? Svarbiausia, kad patiems nebuvo gėda dėl to, ką darėme.

Lietuva yra rami, provinciali šalis, kurioje bet koks ekstremalus dalykas ar alternatyva kartais atrodo truputį juokingai. Kai nėra labai kokybiškų popdalykų, reikštis kaip avangardininkui keista. „Anties“ pozicija – labai trapi. Nuolat bijau perspausti. Tai, kas galima Marilyn Mansonui, čia nereikalinga. Turi būti mažiau druskos.

Kai kuriems mūsų muzika patiko, kai kuriems nepatiko. Man apskritai tas feisbuko mąstymas „patinka – nepatinka“ nepriimtinas.

Gal dabar atsiranda daugiau dėmesio įdomesnei lietuviškai muzikai, viskas darosi tikriau, mažiau plastmasės. Beje, tas pat vyksta architektūroje – praranda populiarumą pigus dekoratyvumas, einama prie drąsesnių, modernesnių formų.

Justė: Klausausi ir galvoju – bet kaip gera kartais pasišnekėti apie muziką, o ne apie kažkokius neįdomius dalykus!

– Muzikoje jūs atsiradote labai skirtingais laikotarpiais. Justė nebuvo gimusi, kai „Antis“ sugrojo pirmąjį koncertą. Kas jus abu paskatino tapti muzikantais?

Algirdas: Mane, be abejonės, „The Beatles“. Man buvo keturiolika, jau grojo „Aisčiai“, Vytautas Kernagis. Būtinai norėjau ir aš groti, buvau apsėstas tos minties. Turėjau sąsiuvinį, į kurį rašiau eiles, akordus, jį nutrintą vis dar turiu.

Man tai buvo šventas dalykas, gyvenimo variklis.

– Algirdai, bet juk vaikinai į muziką dažniausiai ateina todėl, kad daugiau merginų į juos žiūrėtų.

Algirdas: Visiškai teisingai. Pamenu, turėjau tokius tamsiai žalius su šviesiai žaliomis gėlytėmis marškinius. Nešiojau ilgus plaukus, užriesdavau mokykloje, o eidamas į dailės mokyklą „išpakuodavau“.

Iškart trys panos buvo įsimylėjusios. Ir aš pats tarp jų buvau pasimetęs – tai su viena pavaikštai, tai su kita. Iš tos laimės nė apsispręsti negali.

Justė: Kaip įdomu. O aš visą laiką atlieku mūzos vaidmenį. Nors kartais taip norisi, kad mane tiesiog įsimylėtų kaip žmogų. Sunku su tais vyrais dabar. Gal nebe tie laikai, bet man viskas atvirkščiai.

– Tai bernai nelimpa kaip musės?

Justė: Bernai manęs bijo.

Mane dainavimas įtraukė, kai buvau trylikos. Baigiau fortepijono klasę, visi manė, kad būsiu pianistė. Man į rankas pateko diskas su Ellos Fitzgerald, Lenos Horne, kitų senųjų džiazo vokalisčių įrašais. Sėdėjau kambary ir visą naktį negalėjau atsiklausyti.

Šeštą ryto atėjau pas mamą ir pasakiau – esu gimusi dainuoti džiazą. Ji pasakė: „Eik miegot, nesveika tu.“ Bet toliau mokytis fortepijono kūrinių nebenorėjau, norėjau dainuoti.

Buvo daug visko. Džiaugsmų, nusivylimų, kurie irgi būtini. Pamenu savo pirmąjį koncertą klube „Tamsta“. Man buvo penkiolika, tą dieną vyko svarbios krepšinio rungtynės ir dar „Eurovizija“.

Manęs pasiklausyti atėjo keturi žmonės. Bet dabar turiu sausakimšas sales.

Iš tiesų nuo mažens norėjau būti arba dainininkė, arba kosmonautė. Abu dalykai man pavyko puikiai. (Juokiasi.)

– Ką jaučiate paskutines dvi minutes prieš išeidami į sceną? Juk abu joje kuriate tam tikrus vaidmenis.

Justė: Labai skirtingus dalykus – nuo panikos iki visiško atsipalaidavimo. Dažniausiai nė nepamenu tų akimirkų, patenku į transą. Daug jaudulio. Kartais mąstau – juk turėtų būti ramu, žinau, ką noriu scenoje pasakyti. Bet vis tiek apima baimė. Lapkritį Teatro arenoje prieš pat koncertą niekas nebegalėjo su manimi susišnekėti.

Nė neprisimenu, kaip atlikau pirmąsias tris dainas. Per trečiąją nuo streso net trumpam nualpau.

Kai koncertų būna daug iš eilės, apsiramini. Bet po ilgesnės pertraukos – sunku. Ne, ne tai, kad bijočiau paslysti ar mikrofonu dantį išsimušti. Norisi, kad tas tikras kontaktas su žiūrovais užsimegztų, kad vyktų bangavimas.

O tada scenoje pasijuntu lyg namie. Ir ten tampu geresniu žmogumi.

Algirdas: Justė teisi. Būsena prieš pasirodymą – milžiniškas stresas. Per pirmas dvi dainas reikia nugalėti paniką, kuri kartais aplanko net mane, subrendusį žmogų.

Jei esi scenos viduryje, turi būti stiprus. Justė privalo scenoje tapti visų geidžiama, aš turiu tapti „macho“, kuris visus suimtų į kumštį ir sudomintų. Kadangi tai suprantu, man aišku, kad negaliu pervaidinti, per daug stengtis. Rasti pusiausvyrą tarp vaidmens ir tikrojo savęs – labai sunku.

Dažnai stebiu, kas yra grupės lyderis. Jis neša didžiulę naštą. Žiūriu vieną, antrą, trečią koncertą ir galvoju „ne, ne, ne“. Arba „oho“. Rezultatas labai priklauso nuo to priekyje esančio žmogaus darbo.

Koncertai – labai atsakingas dalykas. Po koncerto man nuo krūtinės nusirita milžiniškas akmuo. Tada žmona Vilija manęs klausia: „Tai ką, dar nori?“

– Kuriomis muzikinėmis savo gyvenimo akimirkomis labiausiai didžiuojatės?

Justė: Sudėtinga. Kai pernai M.A.M.A. statulėlę įteikė mama – tai pirmiausia šauna į galvą. Ji – geriausia mano draugė. Kad mama, savaitę žinodama, jog laimėsiu, tai nuo manęs slėpė, buvo visiškai neįtikėtina.

Labai įstrigo albumo „Lees And Seas“ pristatymo koncertai. Nes išsipildė viskas, ko norėjau. Dažniausiai nulipusi nuo scenos noriu arba prisigerti, arba tris paras miegoti. O šįkart aplankė ramybė.

Vis dėlto manau, kad tie dalykai, kuriais labiausiai norėsiu didžiuotis gyvenimo pabaigoje, manęs dar laukia.

Algirdas: Labiausiai jaudinančios akimirkos – „Roko maršų“ laikai. Ne šiurpas, o drambliai per nugarą lakstė. Dainuoti ir tuo pat metu patirti didžiulį meninį katarsį – nepaprastai didelė dovana.

Juk buvo 1987-ieji, daug baimės, kad viskas prastai baigsis. Tas jaudulys vertė tiesiog ryžtis ir negalvoti apie nieką.

– Ką patartumėte jauniems muzikantams?

Justė: Lietuvoje daug puikių muzikantų, kurie lieka pogrindyje ir nieko nenuveikia. Man pasisekė, kad galiu ne tik dainuoti, bet ir kurti. Tai, žinoma, skirta ne kiekvienam.

Tie, kurie sugeba kurti, turi nesustoti ir tobulėti. Nes einame prie to, kad žmonėms nebeįdomios kopijos. Sėkmės formulės nėra. Kai manęs to klausdavo, atsakydavau tą patį, ką ir maestro, – tikrumas, nuoširdumas, tikėjimas.

Algirdas: Naudingi patarimai, nuo ko pradėti, koks geriausias receptas, yra tik iliuzija.Bet žinau vieną griežtą taisyklę – reikia labai ryškiai pabaigti koncertą. Naujomis dainomis dar nedrįstame to daryti.

Palyginkime su spektakliais – žiūri, nuobodu, bet lauki kulminacijos. Jei ji taip ir neįvyksta, tada nusispjauni. Taip pat ir koncerte.

Pabaigoje turi apimti pasitenkinimo ir sotumo jausmas – kad visi pradėtų skanduoti „ačiū“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.