Asociacijos „Metų muzikos apdovanojimai“ vadovo telefonas jau kelias savaites kaito nuo skambučių – prieš šio penktadienio vakarą reikėjo suderinti šimtus smulkiausių ceremonijos detalių.
Penkiolika pasirodymų ir daugelio muzikantų trokštamų statulėlių dalybos – šį vakarą publikos vėl laukia azarto kupinas reginys, kurio žiūrovus sveikinantis M.Tyla neabejoja, jog be M.A.M.A. Lietuvos muzikinis gyvenimas būtų kur kas liūdnesnis.
– Treji M.A.M.A. metai – daug ar mažai?
– Šių dienų pasaulyje – daug. Per tuos metus lietuviška muzika smarkiai pažengė į priekį – tuo neabejoju. Dabar jau žinome, kad tikrai bus dar dveji metai – M.A.M.A. turi sutartį su televizija šiam laikotarpiui, o tai labai svarbu. Ir tie dveji metai, manau, nebus paskutiniai. Mes žinome, kad mūsų nori.
– Tuomet, kai buvo paskelbta M.A.M.A. idėja, netrūko skeptikų.
– Nepatenkintų žmonių visada buvo ir bus. „Grammy“ ceremonija, kuri vyksta per 50 metų, irgi sulaukia kritikos. Ginčijamasi dėl rezultatų, visi rinkimai šiek tiek subjektyvūs. Stengiamės, kad balsavimas nebūtų iš inercijos. Komisijos nariams stengiamės pateikti kuo daugiau informacijos, ką atlikėjai nuveikė per konkrečius metus.
Dar buvo kalbama, esą laimės „savi“. Tačiau nė vienas M.A.M.A. steigėjų, išskyrus mane, iki pat paskelbimo nežino balsavimo rezultatų – tai galiu garantuoti.
Komisija, sudaryta iš Lietuvos muzikos pasaulio profesionalų – nuo koncertų rengėjų, klubų savininkų iki muzikos žurnalistų – balsuoja internetu. Beje, dvejus metus iš eilės balsavimą buvo bandoma „nulaužti“. Žinau, kas bando tai padaryti. Siunčiu linkėjimus. (Juokiasi.)
– Marijus Mikutavičius, kuris yra vienas M.A.M.A. iniciatorių, sakė, kad jį nustebino muzikantų susiskirstymas į klanus. Draugiškumo daugėja?
– Tikiuosi. Rusijoje yra tikri klanai, lemiantys patekimą į radijo, televizijos eterį, ir taip toliau. Lietuvoje to tikrai nėra. Kita vertus, tas susiskaldymas suteikia papildomos intrigos, tai tik didina susidomėjimą apdovanojimais.
Stengiamės aprėpti visus žanrus. M.A.M.A. yra ne tik populiariosios muzikos apdovanojimai. Turime hiphopo nominaciją, per plauką šįmet neatsirado džiazo nominacija, bet džiazo pasaulyje santykiai dar sudėtingesni nei popmuzikos.
– Kuo šių metų ceremonija skiriasi nuo pernykštės?
– Koncerto transliacija bus trumpesnė – ji vyks tris valandas. Viena vertus, ilgesnė transliacija yra finansiškai skausminga. Kita vertus, pernykštis renginys gal buvo kiek per ilgas. Turėjome daug alternatyviosios muzikos atlikėjų, kurie reiškė nepasitenkinimą, kad jų pasirodymai buvo transliuojami ne TV3, o TV6 kanalu.
Išgirdome priekaištus ir šįmet būsime viename kanale – TV3. Transliacijos reitingai buvo nemaži, o su atlikėjais, kurie nėra nuolat sukamos popžvaigždės, tai pasiekti nelengva. Pasakysiu tiesiai – turime praėjusio renginio statistiką, daugiausia TV žiūrovų prie ekranų prilipdė du pasirodymai: Džordanos Butkutės ir „Pinup Girls“.
Bet kursas nesikeičia – ir šįmet parodysime daug gerų atlikėjų, kuriuos televizija šiaip rodo retai.
Sumažėjo nominacijų – taip reaguojame į realią padėtį. Pavyzdžiui, nebėra Metų prodiuserio nominacijos. Jų Lietuvoje yra tik keli, jų darbas šįmet nebuvo ryškus. Dauguma prodiuserių šiandien yra patys atlikėjai. Tai nereiškia, kad ta nominacija nebus sugrąžinta ateityje.
Kaip visada, bus muzikos, triukų, ugnies, geras apšvietimas ir įgarsinimas. Numeriai ir jauniems, ir vyresniems – pastariesiems turėtų ypač patikti keturi „Nerijos“ vyrai ir „Antis“. O visa kita pamatysite patys. Aukso miltai nuo lubų tikrai nebyrės. (Juokiasi.)
– Ar šou numeriai yra būtini? Juk tai – muzikos apdovanojimai.
– Išdalinti garbės raštus būtų galima ir biure. Bet gauti juos didžiausioje Lietuvos arenoje, stebint pusei milijono TV žiūrovų, visai kas kita.
Kad turėtume didelę areną ir TV transliaciją, būtinas šou, žiūrovams patrauklus reginys. Kai girdžiu kalbas, kad renginys komercinis, siūlau eiti ir patiems pamėginti be pinigų ką nors panašaus surengti. Renginio sąmata – apie 600 tūkst. litų. Kad šiuos pinigus surinktume iš bilietų ir rėmėjų, šou turi būti žiūrimas ir dominti daug žiūrovų.
Pas mus lankėsi latvių, estų muzikos profesionalų, jie apstulbo, kad tokio dydžio ceremonija vyksta Lietuvoje. Jei eurą įsivesime paskutiniai, bent jau tokio masto renginiu juos pralenkėme ir tikrai galime didžiuotis.
– Kokį poveikį atlikėjų karjerai daro laimėta M.A.M.A. statulėlė?
– Žinau, kad ne vienas laimėtojas šį faktą mini savo koncertų afišose. Vadinasi, tai svarbu. Pavyzdžiui, pernai Žagarės festivalis savo dalyvių sąrašą sudarė remdamasis M.A.M.A. rezultatais.
Manau, M.A.M.A. prizų vertė atlikėjams tik didės. Klausytojams tai būdas pasirinkti. Pats šįmet ne vieną užsienio atlikėją atradau tik todėl, kad jis buvo nominuotas „Grammy“.
Kita vertus, M.A.M.A. jau suteikia stimulą stengtis. Gerai pamenu, prieš keletą metų muzikantai kalbėjo – kam leisti tuos albumus, kurti klipus, naudos jokios. Dabar atsigavo, pamatė, kad net ir šiais laikais gerą muzikos albumą galima parduoti 5 tūkstančių tiražu, o kartais ir didesniu.
Kai pradėjome, buvo kalbama, kad nebus ką apdovanoti.
Nieko panašaus – pažiūrėkite, kiek naujų įdomių atlikėjų pasirodė festivalyje „Vilnius Music Week“.
– Bet didžiausiose arenose savo koncertus rengia tik vyresni atlikėjai.
– Norėčiau, kad kuo greičiau ateitų diena, kai tai daryti galės ir jaunesni. Užsiauginti storą odą, sukaupti patirtį ir gerbėjų būrį reikia laiko, trejų ar penkerių metų nepakaks. Justino Bieberio sindromas, kai į koncertą ateina 10 tūkstančių mergaičių, pas mus neįmanomas.
Bet Leonas Somovas su Jazzu ar Donatas Montvydas keliauja per Lietuvą, renka po 500 žiūrovų. Šiandien tai daug. Jei jie ir toliau taip pataikys į klausytojų širdis, po kelerių metų žengs į didžiąsias arenas.
– Kurios dviejų pirmųjų M.A.M.A. ceremonijų detalės įsiminė labiausiai?
– Pirmoji įsiminė jauduliu. Buvo daug klaidų. Po transliacijos jų prisirašėme keturis lapus.
Antroji man įsiminė ir dėl vedėjų. Teko daug ginčytis dėl „Radistų“ ir Justino Jankevičiaus – jie jauni, ne visi jais pasitikėjo. Bet jų darbas buvo labai sėkmingas.
Viena gražiausių akimirkų – kai dainininkei Jazzu statulėlę įteikė jos mama. Atlikėja to tikrai nežinojo, nors su mama derinome savaitę.
Jei atvirai, didžiausią įspūdį paliko „Liūdni slibinai“ – su savo karvutėmis ir sveiku lietuvišku humoru. Jų pasirodymas buvo daugiausia kartų peržiūrėtas internete, tai šį tą sako.
Šįkart jie vėl bus scenoje. Ir ne todėl, kad patinka man ar kažkam. Jie per metus nuveikė arklišką darbą, surengė daugybę sėkmingų koncertų Lietuvoje ir užsienyje. Išleido albumą su lietuviškomis dainomis. Tai svarbu. Beje, pasirašėme ilgalaikę sutartį su asociacija AGATA, kurios vienas reikalavimų – renginyje turi būti ne mažiau nei 50 procentų dainų lietuvių kalba.
– Ko trūksta, kad M.A.M.A. galėtų įgyvendinti didžiausias ambicijas?
– Viskas atsiremia į pinigus. Jei turėtume milijoną litų techninei pusei, galėtume surengti šou, kuris pranoktų didelius užsienio renginius. Neabejoju.
Galvojame apie eksperimentus su didelio biudžeto magijos triukais, žinomų užsienio režisierių pagalbą. Bet viskam reikia pinigų.
Jei pigiausias bilietas į renginį kainuotų 150 litų, kaip į užsienio žvaigždžių, Lietuvos atlikėjai turėtų tokius numerius, kokių vakariečiai pavydėtų. Klausimas, ar Lietuvai to šiuo metu reikia.
Kita vertus, ne viskas priklauso nuo šou elementų. Pagrindinis vaidmuo tenka artistui. Jei atlikėjas neturi charizmos ir talento, jis gali skraidyti ar būti šaudomas iš patrankos – tai nebus įdomu.
Be to, lietuviams svarbu, kad renginys, koncertas būtų madingas. Tada jie pasiruošę už tai mokėti daug.
– Ar yra atlikėjų, kurie prašo nebūti nominuoti?
– M.Mikutavičius, nes jis yra M.A.M.A. rengėjų taryboje. Bet mes jo neklausome – jei bus už ką, jis bus nominuotas.
