„Būtinai eisiu. Pasiimsiu lanką ir strėlių“, – sužinojęs apie „Clannad“ koncertą, kuris vasario 1-ąją rengiamas Vilniaus Kongresų rūmuose, pajuokavo Marijus Mikutavičius.
Juokelis taiklus – daugelis lietuvių gal nė to nežinodami yra girdėję „Clannad“ kūrybą iš Lietuvoje dar sovietų laikais rodyto britų serialo „Robinas Hudas“.
Tai, kas skamba šiame filme, visai nebloga pažintis su „Clannad“ kūryba – ramia, mistiška, lyg skirta viduramžių legendoms ir pasakojimams apie nykštukus, slibinus ar karžygius. Tokia, kuri nėra ir nebus madinga, bet keri daugelį, tarp jų ir kepurę prieš „Clannad“ nekart nukėlusį grupės „U2“ lyderį Bono.
Airių liaudies muzikos skambesį savo idėjomis papildę muzikantai susibūrė dar 1970-aisiais. Nors „susibūrė“ – gal ir netinkamas žodis. Mat juos sieja tvirtesni ryšiai nei muzika – dieviško balso dainininkė Moya Brennan grupėje muzikuoja su dviem savo broliais ir dviem dėdėmis. Visi muzikantai – viena šeima.
18 albumų, pelnyti „Grammy“, „Billboard“ ir BAFTA apdovanojimai, tūkstančiai koncertų – šie titulai nublanksta prieš tai, kad „Clannad“ pasaulyje išgarsino keltų muzikos skambesį, kuris populiarus ir šiandien.
Jį nesunkiai atpažinsite populiariosios dainininkės Enyos muzikoje – ji yra M.Brennan sesuo, karjeros pradžioje „Clannad“ grojusi klavišiniais.
Įdomu tai, kad Enya ir „Clannad“ vengia klausimų apie vieni kitų darbus – kadaise Enyos pasitraukimas užtraukė jos artimųjų pyktį, nors dabar garsūs giminaičiai vėl bendrauja.
Po ilgos karjeros pertraukos naują albumą pernai išleidusi grupė nuolat pabrėžia šeimos ryšių svarbą.
Kaip su šeima jie bendrauja ir su gerbėjais. Po koncerto Vilniuje, interviu „Lietuvos rytui“ patikino 61 metų M.Brennan, muzikantai būtinai bendraus su publika ir dalys autografus.
– „Nadur“ – albumas, įrašytas po penkiolikos metų pertraukos. Dešimt metų grupė apskritai buvo iširusi. Ar buvo minčių, kad „Clannad“ gyvavimas jau baigėsi? – paklausiau vokalistės M.Brennan.
– Ne. Mes esame šeima, reikalingi vieni kitiems. Mūsų tėvas ir šiandien turi aludę, kurioje grupė susibūrė prieš kelias dešimtis metų.
Esame devyni broliai ir seserys. Turime daugybę priežasčių susitikti – vestuvės, krikštynos, jubiliejai. Kai tik susitikdavome, aludėje pagrodavome kartu.
Bet atgaivinti rimtą veiklą vis būdavo tingu. Prieš penkerius metus surengėme nedideles gastroles, tai paskatino norą vėl suaktyvėti. Užtat dabar jaučiamės labai gerai. „Nadur“ - lengviausiai gimęs mūsų albumas. Jam prikūrėme kur kas daugiau muzikos nei reikėjo. Viskas tiesiog lengvai susidėliojo į savo vietas.
Albumo pavadinimas „Nadur“ („Gamta“) simbolizuoja ir natūralias emocijas, įkvėpimą.
– Lietuvoje vyresnė publika puikiai žino jūsų muziką TV serialui „Robinas Hudas“ – jis čia buvo rodomas dar sovietų laikais.
– Sužinojau tai prieš keletą metų, kai koncertavau Latvijoje. Buvo įdomu išgirsti – juk tais laikais gyvenote visai kitokiame pasaulyje.
Turbūt tai reiškia, kad į koncertą reikia įtraukti daugiau muzikos iš to serialo. (Juokiasi.)
Nors mes ir šiaip mėgstame atlikti dainas, kurios žinomos daugumai žmonių – pavyzdžiui, „In A Lifetime“, „Theme From Harry’s Game“.
– Žiūrint į „Clannad“ istoriją atrodo, kad su tokia muzika jūsų galimybės tapti tarptautinėmis žvaigždėmis buvo lygios nuliui.
– Taip. Užaugome nedideliame kaime, ir tai atsispindi mūsų muzikoje. Viskas, ko norėjome – kaimo kultūrą ir gamtos teikiamus pojūčius susieti muzikoje. Mums neatrodė, kad tai unikalu. Apskritai apie tai negalvojome. Nesvajojome tapti dideli, populiarūs.
Mūsų tėvai muzikalūs, augome apsupti garsų, patys grojome nuo mažens. Aplinka leido mūsų idėjoms natūraliai plėtotis be jokių madų įtakos.
1982-aisiais išgarsėjome tarptautiniu mastu. Tai buvo didelė staigmena, nes save vis dar matėme kaip grupelę iš kaimo, dainuojančią keltiškas dainas.
– Ar supratote, kodėl tai įvyko?
– Tiesą sakant, ne. Mes tiktai džiaugėmės. Žinojome, kad mėgstame muziką, kurią grojame.
Tačiau tik vėliau tapo aišku, kad sukūrėme naują skambesį, muzikinę madą. Atsirado nemažai grupių, kurios naudoja mūsų atradimus.
Mums buvo didelė staigmena, kai daina „Theme From Harry’s Game“ tapo žinoma visoje Europoje. Kūriniai, sudainuoti keltų kalba, anksčiau tokių aukštumų nepasiekdavo.
Man tai buvo įrodymas, kad svarbiausia mene – jausmai. Jie paliečia žmones. Tada jau nesvarbu, kad jie galbūt nesupranta žodžių.
– Dėl jūsų muzikos gerbėjai dažnai įsivaizduoja, kad visą laisvą laiką praleidžiate miške, apsigaubę skraistėmis, kalbėdamiesi su medžiais ir paukščiais.
– Suprantu. (Juokiasi.) Bet tai – nebūtinai tiesa. Neturiu nieko prieš miestus. Bet, nemeluosiu, visą muziką kuriame ir įrašome kaime. Ten garso įrašų studiją turi mano brolis.
Medžiai, laukai – tokia aplinka, kurios sukeliami jausmai tinka mūsų muzikai. Mus tai įkvepia.
– Būti grupėje su šeimos nariais – ir džiaugsmas, ir išbandymas?
– Taip. Puikiai vieni kitus suprantame, bet galbūt asmeniškiau priimame barnius.
Kita vertus, su šeima paprasčiau išsiaiškini santykius. Nesinešioji kelias savaites akmens užantyje, ginčai – atviri ir karšti, pyktis nespėja supūliuoti.
Žmonės dažnai suserga nuo to, kad ilgai jaučiasi nelaimingi. Mes prie to nepripratę.
- Jūsų balsas kartais skamba netikėtame kontekste. Pavyzdžiui, britų prodiuserio Chicane dainoje "Saltwater" -- tai tikras diskotekų hitas.
- Taip, tai įdomi patirtis. Melodija - iš mūsų dainos "Theme From Harry's Game". Bet man teko visas partijas, net ir mano brolių, sudainuoti iš naujo. Mat originalus įrašas buvo be ritmo pojūčio. Niekas tos mūsų dainos sudėti į kompiuterį ir sukapoti gabalais - tiesiog nepavyks. Tai - šio kūrinio magija.
Man patinka žaisti su neįprasta muzika. Smagu laužyti ribas. Pavyzdžiui, esu įrašiusi dainą su vokiečių didžėjumi Rogeriu Shahu, techno grupe "Schiller".
Namie labiausiai mėgstu klausytis savo bendraamžių ir vyresnių muzikos - Peterio Gabrielio, Joni Mitchell, "The Mamas & The Papas". Bet, pavyzdžiui, man patinka Jay-Z - jis nuostabus reperis. Beyonce - neįtikėtina vokalistė. Net "Rammstein" esu girdėjusi -- vaikai parodė. Nepasakyčiau, kad tai mano mėgstamiausia muzika, bet svarbu neužsidaryti viename žanre ir viskuo domėtis.
– Jūs dažnai vadinami Airijos muzikos vėliavnešiais.
Airijos ambasada Lietuvoje žinią apie jūsų vizitą skelbė visiems, kas tiktai norėjo klausytis. Jums patinka toks dėmesys?
– Tai – garbė. Pasaulis gerai žino keletą airių atlikėjų – „U2“, Sinead O’Connor. Jei kalbėtume apie tradiciškesnę airišką muziką, jai atstovaujame mes ir grupė „The Chieftains“. Mus kartais pavadina airių muzikos ambasadoriais. Džiaugiuosi tuo.
– Paminėjote „U2“. Tai viena garsiausių pasaulio grupių, o jos lyderis Bono – didelis jūsų gerbėjas. Ar tai suteikė „Clannad“ papildomo populiarumo?
– Sunku pasakyti. Bono visada padeda, jis pristatė dokumentinį filmą apie mus, yra su manimi dainavęs. Pirmasis gyvenime mano duetas „In A Lifetime“ buvo įrašytas su juo.
Kita vertus, tuo metu mes jau buvome išgarsėję, o „U2“ tik kilo į aukštumas.
Airija – maža šalis, kaip ir Lietuva. Muzikantai vieni kitus pažįsta, nebendrauja „žvaigždiškai“, visada padeda vieni kitiems.
Bono ir kiti „U2“ vaikinai mėgsta „Clannad“ muziką, mes mėgstame jų. Tokia smagi abipusė pagarba.
– Geras airiškas vakarėlis neįsivaizduojamas be pintos alaus.
– Mums tai – jau praeitis. (Juokiasi.) Geriu labai mažai, o prieš koncertus – niekada.
Turiu saugoti balsą, kad galėčiau gražiai padainuoti. Tai – pagarba publikai. Tai jaunystės reikalai - kadaise, kai grodavome mažuose klubuose ir neturėdavome pinigų viešbučiui, apsistodavome pas draugus ar gerbėjus. Štai tada visko pasitaikydavo.
- Kai nedirbate, kaip atrodo jūsų ideali diena?
- Tokių dienų beveik nepasitaiko. Namie turiu įrašų studiją, mano dukra - garso inžinierė ir muzikantė, balandį ruošiasi išleisti plokštelę. Kasdien kažką rezgu su muzika. Bet kartą per dvi savaites mėgstu vieną dieną praleisti visiškoje tyloje, neištardama nė žodžio. Tai - tam tikra terapija, be to, padeda atsigauti balsui.
Muzika, pamėgta vaikystėje
Erica Jennings
Lietuvoje gyvenanti airių dainininkė
„Kai pirmą kartą išgirdau, kad į Lietuvą atvyksta „Clannad“, iš pradžių nepatikėjau. Tai grupė, kurią tiesiog būtina išgirsti. Ji išlieka populiari kelis dešimtmečius. Pirmiausia todėl, kad jų darbas – tikras, su niekuo nesupainiojamas menas. Jie savo meilę keltų mistikai skleidžia visiems ir tai yra skambesys, instinktyviai traukiantis klausytojus. Savo vyrą Jurgį juokais traukiu per dantį, kad nežinojo „Clannad“. Dabar jam jau smalsu išgirsti juos gyvai. O ir man pačiai įdomu, kaip jis į šios grupės muziką reaguos. Įdomiausia, kad iki šiol niekada neturėjau galimybės pabūti šios grupės koncerte – esu gyvenusi ne vienoje šalyje, bet mieste, kuriame tuo metu būdavau apsistojusi, „Clannad“ nekoncertuodavo.“
