Donato komandoje – ne tik visas dainas prodiusuoti padėję mistiniai lietuvių kūrėjai „One Element“ (nuojauta kužda, kad tai – labai gerai žinomi popmuzikos laukų artojai, nenorintys, kad jų darbus lydėtų ankstesnių šlagerių šleifas) ir žinomų švedų ir australų studijų inžinieriai, padėję dainas patvarkyti taip, kad jos neblogai skambėtų ir Vakarų radijo stotyse.
Ar į jas Donatą kas priims – pagyvensim, pamatysim. Bet žinia aiški – Donatas pasiruošęs daryti viską, kad neužsidarytų vietiniame „klubas – provincijos kultūros namai - M.A.M.A. ceremonija“ pasaulėlyje. Gal dėl to kelios albumo dainos čia skamba ir lietuviškai, ir angliškai.
Kai kas – jau gerai girdėta. „Norim dar“ ir „Artojų himnas“ miestų ir miestelių diskotekas drebina jau ne vieną mėnesį. Dauguma albumo dainų laikosi tos pačios formulės - euforiški priedainiai ir sintetiniai tembrai, tarsi atkeliavę tiesiai iš Davido Guettos ir Avicii įrašų.
Kiek įdomesnė elektronika pasigirsta dainose „Meilė amžina“ ir „Nusispjaut“, bet nuo pirmų akimirkų atrodo, kad pagrindinė žvaigždė čia nėra tie įslaptintų prodiuserių maigomi sintezatoriai ar dainų tekstai, kurie kartais atrodo paprasti, kartais – tiesiog naivūs (kaip, kita vertus, ir absoliučios daugumos dainų, kurios šiuo metų yra britų ir amerikiečių „topuose“).
Ne, dėmesio centre čia – D.Montvydo balsas, atskleidžiantis vis didesnes galimybes. Stiprus, jausmingas, neretai – su akivaizdžia George'o Michaelo įtaka, kartais – su įspūdingai pasiektomis aukštomis natomis. Iki mažiausių smulkmenų tinkamas tokiam muzikos stiliui.
Taip, tai – komercinė popmuzika, sukurta pagal visus dabartinius vakarietiškus šablonus. Be jokio snobizmo ar gilių pretenzijų -- sukurta geram laiko praleidimui, ir tiek. Tiems, kurie iš jo vis dėlto tikisi lyrikos, D.Montvydas žada ją prisiminti vėliau. Tuo tarpu „Norim dar“ veda į šokių aikštelę - ir siūlo daugybę akimirkų, kai nusėdėti ramiai tikrai nebus lengva.
Įvertinimas - 9 iš 10.
Daina „Parodyk man kitaip":
