„Tvin Pykso“, „Malholando kelio“, „Vidaus imperijos“ ir kitų filmų bei serialų režisierius šiuo metu yra giliai paniręs į muziką - per pastaruosius keletą metų išleido net du albumus.
Ypatingą vietą jo simpatijų lauke užima Ch.Bell - hipnotizuojančio balso amerikiečių dainininkė, prieš trejus metus išleidusi albumą „This Train“. Jame skambančią muziką sukurti ir įrašyti padėjo D.Lynchas, aktyviai prisidėjęs ir prie albumo reklamos.
„Ji atrodo kaip sapnas, dainuoja kaip sapnas. Ir sapnas virsta tikrove“, - taip apie šią atlikėją sako režisierius.
Klausantis muzikos, visiškai nestebina, kad D.Lynchas taip susižavėjo šia moterimi.
Visų dainų atmosfera - tokia mįslinga, kaip ir pačios atlikėjos biografija. Pavyzdžiui, ji slepia savo amžių, įnirtingai trina aprašymus apie save portale „Wikipedia“. Galima nujausti, kad Chrysta Bell – tai slapyvardis, bet tiksliai nesužinosi.
Viena albumo dainų — „Polish Poem“ — dar prieš aštuonerius metus skambėjo filme „Vidaus imperija“.
Tuo metu D.Lynchas su Chrysta dirbo jau keletą metų - albumo įrašai užtruko dešimtmetį.
„Kaip sutikau Davidą? Per agentą, kuris jį pažįsta ir žinojo, kad Davidas ieško vokalistės, su kuria norėtų dirbti. O aš ieškojau partnerio, kuris turėtų stiprų kūrybinį impulsą, su kuriuo būtume bendraminčiai — emocijomis ir suvokimu. Kad tai bus Davidas, nė nesvajojau.
Tai mano didžiausias gyvenimo stebuklas. Kai ėjau susitikti, tirtėjau iš jaudulio. Į susitikimą su Davidu atėjau neišsimiegojusi — naktį tiesiog negalėjau užmigti iš jaudulio. Prieš eidama pasimeldžiau, stengiausi sutelkti pozityvias mintis.
Pažintis buvo tokia maloni. Davidas akivaizdžiai suprato, kaip nelengva man bendrauti su tokiu autoritetu, bet visos mano baimės ir nerimas išgaravo akimirksniu, kai jis įsikandęs cigaretę atidarė duris, išsišiepė, ištarė „labas, Chrysta Bell“ ir šiltai apkabino“, – „Lietuvos rytui“ užpernai pasakojo Ch.Bell.
Albume skambanti muzika greitai pelnė kritikų palankumą. Kai kurie specialistai lygino Chrystą su amerikiečių atlikėja Lana Del Rey, taip pat – grupėmis „Portishead“ ir „Massive Attack“.
Kitas dėmesį traukiantis Chrystos bruožas -- grožis ir neslepiamai seksualus įvaizdis. Savybės, kurioms D.Lynchas visada jautė silpnybę - išvengti nuodėmingų minčių, žiūrint į šią atlikėją, tikrai sudėtinga.
Scenoje ir nuotraukose dainininkė dažnai puošiasi suknelėmis su didelėmis iškirptėmis, mėgsta dėvėti korsetus. Nenuostabu, kad specialiose fotosesijose dainininkę jau įamžino ne vienas didelis pasaulio žurnalas, tarp jų - ir mados biblija „Vogue“.
Pats D.Lynchas nekoncertuoja, tačiau su juo sukurto darbo vaisius Chrysta pasirodymuose pristato su savo grupe „Black Book Angel“, kurios veiklą palaimino režisierius. Jis padėjo sukurti ir keletą Chrystos klipų.
Užpernai Ch.Bell jau viešėjo Lietuvoje - surengė koncertą Vilniaus kino teatre „Forum Cinemas Vingis“, kur mėgavosi galimybe specialias vaizdo projekcijas rodyti dideliame ekrane.
Šįkart ji atvyko į sostinės „Loftą“ - šia proga menų fabriko salė buvo paversta sėdimu parteriu.
Visi bilietai į pasirodymą buvo išpirkti. „Jau keletą mėnesių nematėme tokio susidomėjimo mūsų salėje vykstančiais renginiais“, - pripažino „Lofto“ komanda.
Prieš svaiginantį pasirodymą Ch.Bell davė interviu lrytas.lt. Grakšti, elegantiška, beprotiškai mandagi, švelnaus balso ir manierų – net negirdėjus dainavimo nesunku suprasti, kad D.Lynchui susižavėti šia būtybe nebuvo sunku.
- Antrą kartą esate Lietuvoje. Jau susidarėte įspūdį apie Vilnių?
- Žmonės čia – labai rūpestingi ir dėmesingi. Taip ne visur būna. Atvykome šeštadienio vakarą, mano muzikantai panoro pasilinksminti, tai „Lofto“ žmonės juos išvedė į miestą, jau mačiau vaizdo įrašus – ketvirtą ryto labai smagiai leido laiką.
Aš negalėjau eiti kartu, nes turiu saugoti balsą ir ilsėtis, bet kai muzikantai laimingi, laiminga ir aš. Visi tie mažyčiai žmogiški dalykai, organizatorių rūpestis veikia ir pasirodymą. Kai jauti tokį dėmesį ir pagarbą, nori grįžti į tą vietą.
- Iki šiol pristatote su D.Lynchu prieš trejus metus išleistą albumą. Kaip reikalai su naujomis dainomis?
- Turime jų – 15 ar net 18. Dalį jų grojame šiuose koncertuose. Iš karto sakau – naujojo albumo D.Lynchas neprodiusuos. Ieškome tinkamų prodiuserių, porą jau galbūt radome. Mano idėja – kad skirtingas albumo dalis prodiusuotų skirtingi žmonės. Taip tiesiog įdomiau.
Nežinau, ar kada turėsime dainą, kuri bus radijo hitas. To ir nesiekiu, nors būtų smagu. Bet svarbiau man – pati dainų intriga, atmosfera.
Žinoma, po darbo su Davidu nelengva – ieškome žmonių su tokiu pat giliu muzikos emocijų pojūčiu. Bet mano karjeroje daug kas įvyko savaime – tikiuosi, kad ir dabar likimas nuves tinkamu keliu.
- Ar ši muzika bus kitokia nei ta, kurią rašėte su D.Lynchu?
- Nebūtinai. Žinoma, ji šiek tiek skirsis, bet tai nebus radikalus posūkis. Tiesiog rašau muziką, kuri tinka mano balsui. Taip jau yra, kad D.Lyncho sukurta atmosfera man tinka labiausiai.
Tai labai subtili tema. Davidas turi specifinę energiją, jo idėjų neįmanoma imituoti, nors daug kas bando. Jutau tą energiją keliolika metų, kai dirbome kartu, todėl manau, kad jos kibirkštėlių bus ir naujame albume.
- Vienas „Tvin Pyksą“ primenantis jūsų karjeros elementas – apie jus žinoma labai mažai. Neaiškus jūsų amžius, jūsų tikrasis vardas. Informacija apie jus interneto enciklopedijoje „Wikipedia“ tai atsiranda, tai dingsta. Tai – jūsų mistiško įvaizdžio dalis?
- Taip išėjo savaime. Netroškau būti labai paslaptinga. Man tiesiog nesinori, kad viskas apie mane žinoma. Dėl „Wikipedia“ - pastebėjau, kad ten esanti informacija daugeliui žmonių yra viskas, ką jie nori žinoti apie žmogų ar reiškinį. O juk ten būna tiek netiesos.
Dabar aš pati prižiūriu tą informaciją apie save. Kai to nedariau, ten buvo prirašyta visokių nesąmonių.
- Pavyzdžiui?
- Kad savo albumo dainas pirmiausia pristačiau roko grupei „Love And Rockets“ - ir visas jas sudainavau jiems nusirengusi iki pusės, nuogomis krūtimis.
- Linksma.
- Taip, man irgi. Kurį laiką net galvojau tos nesąmonės neliesti – tegul būna, juk man pačiai juokinga. Bet paskui ištryniau, nes supratau, kad daug kas tuo patikės.
Aš pakankamai daug apie save pasakoju. Bet yra dalykų, kuriuos noriu pasilaikyti sau.
- Scenoje spinduliuojate ir tamsia erotika, ir naivumu. Tai – vaidmuo ar jūsų asmenybės atspindys?
- Nepasakyčiau, kad tai vaidmuo. Žinoma, scenoje atrodau ir elgiuosi kitaip nei tada, kai viešbutyje su pižama naršau internetą.
Aš labai myliu sceną, juk dainuoju nuo šešerių. Muzika – mano likimas.
Prieš eidama į sceną turiu ritualų. Įsivaizduoju savo aurą. Galvoju apie besąlygišką meilę. Tada viskas nusidažo aukso spalva. Paprašau aukštesnių jėgų pagalbos. Ta energija suteikia man apsaugą.
Anksčiau eidavau į sceną ir visą save atiduodavau visiems, kas norėjo. Po koncerto būdavau taip išsunkta, kad nesugebėdavau sudėlioti sklandaus sakinio. Suprantu, tai skamba keistai.
Dabar išėjusi į sceną jaučiu, kad keičiamės energija su žiūrovais. Scenoje esu pažeidžiama, bet išlieku savimi. Tiesiog mano savybės ir energija scenoje yra paryškintos.
- Eroje, kai Miley Cyrus nuolat demonstruoja nuogas krūtis, o Madonna sukelia audrą, nes parodo neskustą pažastį, ar norite laikyti save popmuzikos pasaulio dalimi?
- Man keistas tas superdidelis susidomėjimas tokiais veikėjais kaip Miley ar Justinas Bieberis. Glumina, kiek daug laiko žmonės praleidžia domėdamiesi jų gyvenimo smulkmenomis.
Turiu omenyje, na, ji rodo papus, ir ką? Nuobodoka. Manau, tai – amerikietiškas reiškinys. Europoje, regis, tokioms kvailystėms neskiriama tiek dėmesio.
Nesakau, kad manęs nedomina garsenybių gyvenimas. Pavyzdžiui, seku visas smulkmenas apie aktorę Cate Blanchett.
Aš nenorėčiau būti vaikščiojančia sensacija. Niekada netroškau tokio populiarumo. Bet nesakau, kad Miley elgiasi neteisingai – jei jai taip patinka, pirmyn. Tik manau, kad tai – ne jos, o kartu dirbančių žmonių sprendimai.
Jei rimtai, manau, artėjame prie lūžio, kai žmonėms atsibos garsenybių ekshibicionizmas. Bus vėl pradėta vertinti privatumą.
- Pamačius jūsų klipus ar fotosesiją žurnalui „Vogue“, gali pasirodyti, kad niekada nedėvite džinsų ir marškinėlių.
- Mėgstu džinsus, kurie gražiai aptempia užpakalį. Renkuosi juos pagal tai.
Nėra taip, kad visada dėviu sukneles su iškirptėmis ir ryškiai dažausi. Buvo koncertų, kai nebuvau galvos plovusi savaitę – nes tiesiog neturėjau laiko. Tokių, kai rengiausi suknelę, kurią močiutė nupirko dėvėtų rūbų parduotuvėje. Nes turėjau 25 koncertų seriją ir tiesiog pristigo pažįstamų dizainerių, kurie būtų linkę man paskolinti savo sukurtų rūbų.
Būna tokių situacijų, kai į „Vogue“ aštuonių puslapių fotosesiją mane atveža blizgančiu limuzinu ir tiesia raudoną kilimą, o būna, kai pati turiu tampyti aparatūrą į koncertą.
Tiesą sakant, energija ir jausmai man svarbiau už gražius drabužius ar tobulą nagų laką. Aviu tuos pačius aukštakulnius, kuriuos avėjau per antras savo gastroles užsienyje, o šios – jau devintosios.
Kita reikalo pusė – tikrai nesu tokia turtinga, kad kasdien keisčiau brangius drabužius.
Gal nereikėtų apie tai pasakoti, geriau palaikyti žvaigždės įvaizdį. Bet man atrodo, kad geriau būti sąžiningai. Mano kelias nėra toks jau lengvas. Kaip ir daugelio kitų atlikėjų, kurie tiesiog apie tai nekalba.
Mano klasiokės vis parašo laišką - „o, kaip nuostabu, tu jau tiek daug pasiekei“. O aš galvoju – hm, ar tikrai, čia jau pasiekimas?
- Kokie šiandien jūsų santykiai su D.Lynchu?
- Mes nuolat bendraujame. Bet, tiesą sakant, daugiau kalbamės apie jo asmeninį gyvenimą, o ne darbus.
Jis – mano slaptasis ginklas, kuris duoda daugybę patarimų. Aš dažnai naudojuosi jo išmintimi, jis niekada neatsisako padėti ir išklausyti. Svarbiausia – turi atsakymus į visus klausimus.
Neklausinėju jo apie meno projektus, su kuriais dabar dirba. Pirmiausia todėl, kad jie – didžiulė paslaptis, kurios nenorėčiau nešiotis, nes būtų rizika išplepėti.
Tie gandai apie „Tvin Pykso“ tęsinį – pačiai būtų įdomu žinoti, kaip ten yra, bet nežinau ir nebandau sužinoti.
Žinau, kad jis – labiausiai mane įkvėpęs žmogus gyvenime.
- Muziką dabar kuriate be jo. Kaip manote, ar kada nors dar dirbsite kartu?
- Niekas nežino. Juk žinote, kad albumas „This Train“ gimė per dešimt metų. Po jo išleidimo kartu įrašėme keturias dainas. Manau, tas bendras darbas tęsis, bet nėra jokių datų ir nustatytų terminų. Gal po penkerių metų, o gal po penkiolikos. Bet jei kartu sukursime dar vieną albumą, aš nebūsiu nustebusi. Tiesiog bus kaip bus.
