Dėl interviu su šiuo energingu norvegu teko tartis net tris „Eurovizijas” iš eilės.
Visi bandymai pakalbinti svarbiausią „Eurovizijos” rengėją baigdavosi jo padėjėjų atsiprašymais, kad J.O.Sando darbotvarkė tiesiog pernelyg įtempta.
Su tuo nepasiginčysi. Šimtai sprendimų dėl pasirodymų, filmavimo, balsavimo tvarkos, organizaciniai klausimai – visa tai priklauso nuo šio 52-ejų vyro, kuris prieš ketverius metus buvo pakviestas vadovauti „Eurovizijai”. Be to, būtent jis finalo pabaigoje simboliškai visos Europos žiūrovams paskelbia, kad balsai suskaičiuoti, netikslumų nėra.
„Lietuva? Pagaliau, šaunu”, – spausdamas ranką už ankstesniais metais neįvykusius interviu atsiprašė J.O.Sandas.
Per pokalbį jis vis dirsčiojo į laikrodį – šnekėjomės iki pusfinalio transliacijos likus mažiau nei valandai.
„TV antena” J.O.Sandą pakalbino apie didžiausio Europos dainų konkurso patiriamus iššūkius, Lietuvos pasirodymus ir stebėtiną „Eurovizijos” populiarumą.
– Lietuvoje kasmet kyla nusivylimas, kad „Eurovizijoje” nepasiekėme pirmosios vietos. Kita vertus, yra daugybė šalių, kurios džiūgauja patekusios į finalą. Ar mes – pernelyg reiklūs sau?
– Manau, taip. Pats svarbiausias uždavinys „Eurovizijoje” – patekti į finalą, o jame buvote keletą metų iš eilės. Jei baigi pasirodymą finale būdamas maždaug lentelės viduryje – dauguma šalių tuo būna patenkintos. Nepatekti į finalą skaudu, mačiau tai daugybę metų.
Tai yra skaudu artistui, nes prarandi didelį auditorijos palaikymą gimtojoje šalyje. Taip pat praleidi smagiausią dalį, pagrindinį vakarėlį. Žinoma, tada gaila.
– Šiemet buvo daug diskutuojama apie konkurso aplinką. Apleista laivų statykla – neįprastas pasirinkimas „Eurovizijai”. Ką galėtumėte pasakyti apie tai?
– Pasirinkome šią salę, nes mums reikėjo nemažos erdvės Kopenhagoje. „Eurovizijos” rengimo laikotarpiui visame mieste kitos salės buvo iš anksto užimtos. Todėl norėdami likti Kopenhagoje turėjome rinktis nestandartinį sprendimą. Manau, mums pavyko puikiai.
Tai kiek niūriau atrodanti vieta, nei įprasta. Tačiau laivų statykloje mes sukūrėme nuostabią areną, kuri puikiai atrodo, čia galima sukurti gražų vaizdą. Esu labai patenkintas ja.
– Mačiau televizijos reportažą apie britą banko tarnautoją, kuris visus metus taupė pinigus tam, kad galėtų čia atvykti. Ir taip daro jau keliolika metų. Kuo „Eurovizija” tokiems gerbėjams yra ypatinga?
– „Eurovizija” vyksta jau ilgus metus. Dauguma žmonių, kurie lanko šį renginį – žurnalistai, gerbėjai, atlikėjai, delegacijų vadovai, – užaugo su juo, pamėgo jį ir yra jo dalis jau daugelį metų. Tai taip pat yra renginys, kokio daugiau niekur nerasite šioje planetoje.
Tai nėra toks sklandus ir išdailintas renginys, kaip, pavyzdžiui, MTV muzikos apdovanojimai. „Eurovizija” – įvairiapusiškesnė. Ji parodo visų mūsų panašumus ir skirtumus. Be to, šis konkursas yra smagiai kičinis ir labai profesionalus iš televizinės pusės.
– Lietuva šiame konkurse dalyvavo jau keliolika kartų. Kurie mūsų šalies pasirodymai jums labiausiai įsiminė?
– Iškart prisiminiau Donato Montvydo dainą „Love Is Blind”. Manau, jis sukūrė tikrai gerą pasirodymą. Reikėjo daug drąsos, kad pasirodymą pradėtum užrištomis akimis. Man patiko jo elgesys scenoje, talentas ir pati daina.
– Jei kas prieš dvidešimt metų būtų pasakęs, kad tapsite svarbiausiu žmogumi „Eurovizijoje”, ar būtumėte nustebęs?
– Aš – TV prodiuseris, didžiąją karjeros dalį dirbau Norvegijos visuomeniniam transliuotojui. Neturėjau ambicijų eiti pareigas, kurias dabar einu.
Tai tiesiog nutiko, netyčia. Prodiusavau Osle surengtą „Eurovizijos” konkursą. Iškart po jo nusprendė trauktis „Eurovizijos” vadovas Svante Stockselius. Man pasiūlė dalyvauti konkurse dėl darbo, sutikau. Ir štai, prašom.
Tai sudėtingas darbas. Konkursą kartu prodiusuoja Europos transliuotojų sąjungos nariai, tad turi laviruoti tarp jų interesų. Požiūris dažnai labai skiriasi – tiek dėl kūrybinių sprendimų, tiek dėl finansų. Prisipažinsiu: maniau, kad šis darbas paprastesnis.
– Ar jūs irgi užaugote su „Eurovizija”?
– Pamenu, kaip vaikystėje kasmet su tėvais, broliu ir seserimi žiūrėdavome „Euroviziją”. Mane šis konkursas jau tada žavėjo. Vėliau buvo laikotarpis, kai mažiau juo domėjausi.
Bet nuo to laiko, kai 1998-aisiais tapau Norvegijos delegacijos „Eurovizijoje” vadovu, nepraleidau beveik nė vieno sezono – dalyvaudavau arba kaip vadovas, arba kaip TV laidų apie „Euroviziją” prodiuseris, vadovavau ir Norvegijos atrankoms į konkursą. O šįmet jau ketvirtus metus vadovauju visai „Eurovizijai”.
– Kokia jūsų mėgstamiausia visų laikų „Eurovizijos” daina?
– Esu tikras, kad daugelis pasakytų tą patį – pamenu, kaip Braitono mieste Anglijoje laimėjo grupė ABBA. Tai buvo galingas, neįprastas pasirodymas. Žinoma, dabar atrodo kitaip – žiūri įrašą ir mąstai, kaip ten viskas buvo paprasta.
Žinoma, man buvo svarbi ir Alexanderio Rybako pergalė Maskvoje.
Dėl jo konkursas buvo surengtas Osle, aš gavau galimybę jį prodiusuoti, o tai atvedė į dabartinį darbą.
– Kasmet vienos valstybės traukiasi iš „Eurovizijos”, kitos grįžta. Kaip vyksta derybos dėl jų dalyvavimo?
– Tokie sprendimai nepriimami per dieną. Jau dabar, iškart po šios „Eurovizijos”, prasideda kalbos su šalimis dėl kitų metų. Kalbamės apie finansinę transliuotojų padėtį ir kitus dalykus.
Dauguma atsisakančių valstybių tai padaro dėl finansinių sunkumų. Kai kurios – dėl kitų, pavyzdžiui, besikeičiančios visuomeninio transliuotojo struktūros, reikalingų žmonių trūkumo. Pavyzdžiui, pernai taip nutiko su Portugalija.
Kita priežastis – galbūt „Eurovizija” konkrečioje šalyje tiesiog domisi per mažai žiūrovų. Pripažinkime – trys vakarai, daugiau nei tris valandas trunkantis finalo šou, tai nemažai eterio. Sunku jį skirti, jei žiūrimumas yra prastas. Juolab kad mūsų transliacijose labai nedaug laiko skiriama reklamai.
Šįmet konkurse dalyvavo 37 šalys. Manau, kad tikrai daug. Rekordas buvo 43 šalys. Prognozuoju, kad keletą artimiausių metų „Eurovizijos” dalyvių skaičius bus nuo 35 iki 42.
– Turkija žada negrįžti į konkursą, kol nebus panaikintas komisijų balsavimas ir sugrąžinta teisė spręsti tik žiūrovams.
– Jei šios šalies atstovai taip sakė, jie tai sakė ne mums.
Manau, dabartinė balsavimo sistema yra geriausia, kokią galime turėti. Mes nuolat ją tyrinėjame. Šįmet padarėme pakeitimų – atskleidėme kiekvieno komisijos nario balsavimo rezultatus, kad visi galėtų juos nagrinėti ir ieškoti įtartinų dalykų.
Europos transliuotojų sąjungos komitetas kasmet peržiūri taisykles ir svarsto, ar reikia pokyčių.
– Pernai plačiai nuskambėjo istorija apie bandymą Lietuvoje pirkti balsus, kurie būtų skirti Azerbaidžanui.
– Taip, ir tie bandymai buvo labai kvaili ir nevykę. Atlikome tyrimą, neradome jokių įrodymų, kad prie šio veiksmo būtų prisidėjusi kurios nors šalies delegacija.
Vis dėlto sugriežtinome taisykles ir dabar iš transliuotojų reikalausime daugiau atsakomybės už tokius atvejus. Tarkime, žengėme žingsnį, kad užbėgtume tokiems dalykams už akių.
– „Eurovizijoje” verdate ištisus metus. Ar jums pavyksta nuspėti laimėtoją?
– Ne. Išklausau visas dainas, dalyvauju visose repeticijose ir jų peržiūrose. Kasmet skambančius kūrinius išgirstu bent keletą kartų – dar iki transliacijos.
Tačiau vis tiek negalėčiau atspėti, kas laimės. Niekada neatspėju. Tikriausiai buvau paskutinis žmogus, kuris patikėjo, kad A.Rybakas laimės „Euroviziją”.
Dabar aš ir šiaip nespėlioju – iš principo. Juk nuo to, kas laimės, priklauso, kurioje šalyje kitais metais teks dirbti, o aš turiu būti atviras visoms galimybėms. Jei pradėsiu prognozuoti, pasąmonėje pradėsiu ir planuoti. Nenoriu to daryti.
– Sąmokslo teorijos skelbia, kad „Euroviziją” galima patikėti rengti tik finansiškai stiprioms šalims, nes kitoms ši užduotis tiesiog nepakeliama.
– Tai netiesa. Viena, ką galiu pasakyti: yra schemos ir galimybės, kurios leidžia šį konkursą surengti net ir labai neturtingoje valstybėje.
Taip, galbūt už arenos ribų būtų mažiau spindesio, patogumų, prabangos, bet pats renginio vaizdas vis tiek būtų nepriekaištingas.
Beveik 50 procentų renginio biudžeto išleidžiama ne koncertui ir jo transliacijai, o kitoms reikmėms, tokioms kaip spaudos centras, priėmimai, vakarėliai, „Eurovizijos” klubas ir taip toliau.
Tad jei laimėtų neturtinga šalis, šias išlaidas tiesiog galima apkarpyti ir pinigus nukreipti į TV transliaciją. Galbūt sumažinti paties reginio mastą ir ekstravaganciją, o tada po keleto metų vėl laimės kokia Vokietija ir grįš prie gigantiško renginio stadione.
Pasikartosiu: „Euroviziją” surengtume bet kurioje šalyje, kuri laimėtų.
– Kai Norvegija prastai pasirodo rezultatų lentelėje, ar jums tai būna skaudi akimirka?
– Ne. Išmokau nesijaudinti dėl savo tėvynės labiau nei dėl kitų šalių. Man gaila visų šalių, kurios nepatenka į finalą. Juk žinau, kiek daug darbo įdedama į kiekvieną „Eurovizijos” pasirodymą ir kaip skaudžiai nesėkmę priima artistai.
– Kasmet finale į jus taip pat žiūri 100 milijonų žmonių – kai paskelbiate, kad konkurso rezultatai suskaičiuoti. Ar įmanoma priprasti prie šios akimirkos?
– Ne. Atrodo, tiek daug metų dirbu televizijoje, bet kūnu vis tiek laksto šiurpuliai. Atmosfera „Eurovizijos” arenoje visada būna fantastiška. Tą akimirką aš ypač didžiuojuosi šiuo konkursu.