Tiesa, dalis pabaigoje skambančių dainų - kūriniai iš užpernai išleisto pirmojo Vido albumo „Panda“. Nusilenkimas naujiems gerbėjams - nes visas to disko tiražas jau parduotas.
Naujas dainas Vidas įrašė paplūdimyje, greitkelyje, bažnyčioje, Nidos švyturyje ir dar velniai žino kur. Taip pat - ir koncerte kartu su klausytojais (kūrinys „Gyventi tiek, kiek trunka ši daina“). Klausydamiesi išgirsite ir paukščių, ir šuns skleidžiamus garsus, rytinės kavos puodelio skimbtelėjimą, vėjo ošimą - gal dėl to viršelyje yra užrašas, raginantis šių dainų klausytis per ausines. Bet tai - ne vieninteliai jauno menininko išmonės ženklai.
„Panda“ buvo eklektiškas, dažnai sarkazmu pratrūkstantis albumas. „Žmogus, bet šuo“ atrodo ramesnis, brandesnis, subtilesnis, tekstuose - mažiau absurdo elementų, o pora melodingų dainų net taikosi į radijo stočių eterį.
Vido pagrindinis ginklas išlieka liūdnoka ironija - vienoje dainoje jis persikūnija į publikos abejingumo bijantį žmogų-orkestrą, kitoje - analizuoja vienatvės privalumus ir trūkumus.
Kūrinys „Raudoni taškai“ pademonstruoja, kad Vidas, pasirodo, visai gražiai dainuoja falcetu, „Sunki diena“ - tiesiog graži baladė be jokių keistenybių, su žmona Jurga Šeduikyte įrašyta švelni „Trys Kanados“ rodo, kad apie meilę galima įtaigiai dainuoti ir be banalybių.
Dainą „Lietuva - kur tu važiuoji?“ verta išgirsti visiems – tai geriau už tūkstantį saldžių dainų, pateikiamų vienam iš kasmet įvairiomis progomis pasitaikančių patriotinių kūrinių konkursų.
Ar šios dainos galėtų TV projektuose skambėti greta „Pop Ladies“ arba „Pinup Girls“? Tiesą sakant, galėtų, ir galbūt patiktų labai įvairiems klausytojams - nuo vyresnių poezijos mėgėjų iki bohemiškomis idėjomis kliedinčių paauglių. Tokie, beje, renkasi ir į Vido koncertus - o po šios naujų dainų dozės jų tik padaugės.
Įvertinimas - 8 iš 10.
Daina „Žmogus - orkestras“:
