„Pink Floyd“ kūryba ir šiandien – tokia populiari, kad per pasaulį keliauja net kelios šią muziką atliekančios ir iš to duoną valgančios grupės.
Bene žymiausia iš jų - „The Australian Pink Floyd Show“, kurios dalis narių prieš keletą metų atskilo ir Didžiojoje Britanijoje įkūrė projektą „Brit Floyd“.
Sekasi neblogai – grupė rengia jau trečias pasaulines gastroles „Discovery“, kuriose groja kūrinius iš visų „Pink Floyd“ albumų.
Susirenka nemažai žiūrovų, o Kauno „Žalgirio“ arenoje, tikėtina, grupė sulaukė nemenkos staigmenos – pasiklausyti koncerto atėjo beveik 4 tūkstančiai melomanų. Daugiau nei į kai kurių ryškių užsienio žvaigždžių koncertus. Tokia „Pink Floyd“ dainų magija – daugybę žiūrovų gali privilioti net ir kiti jos muziką grojantys atlikėjai.
Skeptikus, kurie „Brit Floyd“ vadina tiesiog mėgdžiotojais, grupės dainininkas Damianas Darlingtonas ramina paaiškinimais, jog groti šią muziką – tas pats, kas klasikos muzikantams atlikti Beethoveno ar Mozarto kūrybą.
Be to, D.Darlingtono veiklą teigiamai yra įvertinęs „Pink Floyd“ lyderis Davidas Gilmouras – jis netgi pasikvietė „Brit Floyd“ lyderį koncertuoti savo gimtadienyje.
Prieš keletą metų mirus „Pink Floyd“ klavišininkui Rickui Wrightui, likę grupės nariai šį rudenį dar išleis kiek „patobulintą“ su juo įrašytą muziką albume „The Endless River“, tačiau D.Gilmouras dar prieš keletą metų pripažino – tikimybių, kad „Pink Floyd“ ateityje dar vyks į gastroles, tiesiog nėra. Ypač – po R.Wrighto mirties, kai iš šios grupės liko tik du nariai.
Tai reiškia dar daugiau veiklos tokioms grupėms kaip „Brit Floyd“ - nes troškulys gyvai išgirsti „pinkų“ muziką nemažėja abiejose Atlanto pusėse.
Į Kauną grupė atsigabeno nemažai scenos efektų, primenančių tikrųjų „Pink Floyd“ pasirodymus. Legendinį „pinkų“ logotipą labai primena ir „Brit Floyd“ emblema.
Žodžiu, viskas taip, kad galėtum mėgautis iliuzija - neva esi tikrame „Pink Floyd“ koncerte.
„Pink Floyd“ istoriją priminė jau pati koncerto pradžia. Apvaliame ekrane (tokį savo paskutinio koncertų turo metu naudojo „pinkai“) pradėjo mirgėti grupės albumų viršelių simboliai ir animaciniai vaizdai, atkartojantys „Pink Floyd“ estetiką.
Mirgantis vaizdas iš albumo „Meddle“ viršelio, tuščios ligoninių lovos paplūdimyje, iš ekrano žvelgiantis vieno grupės įkūrėjų Sydo Barretto veidas – puikiai „Pink Floyd“ gerbėjams žinomi akcentai.
Pirmoji daina – dedikacija tam pačiam S.Barrettui (dar karjeros pradžioje išstumtam iš grupės dėl psichikos sutrikimų) „Shine On You Crazy Diamond“. Tada - „Learning To Fly“, „High Hopes“ ir kiti visiškai skirtingų „Pink Floyd“ laikotarpių kūriniai. Šuoliais iš vieno dešimtmečio į kitą (ir atgal) pasakojantys grupės istoriją.
Scenografija? Idealiai atkartojanti (tik, žinoma, kiek kukliau) paskutinio „Pink Floyd“ turo vaizdą. Nuo scenos priekyje išrikiuotos šviestuvų eilės iki salės erdvę skrodžiančių raudonų ir žalių lazerių. Nejauki ir šiek tiek juokinga mintis – tai atrodo kur kas geriau nei devynių iš dešimties Lietuvos atlikėjų koncertai. Net ir tų, kurie koncertuoja didelėse arenose.
Scenoje – dešimt muzikantų (įskaitant tris puikias pritariančias vokalistes, kurių albumai irgi parduodami „Brit Floyd“ suvenyrų stende). Norint prikibti – galima. D.Gilmouro ir kito „Pink Floyd“ lyderio Rogerio Waterso (grupę palikusio dar prieš tris dešimtmečius) balsų taip lengvai nepamėgdžiosi.
Tačiau muzikos skambesys atkurtas iki smulkmenų – nuo gitaros soluočių monumentaliame kūrinyje „Shine On You Crazy Diamond“ iki „vocoder“ efektais apdirbtų balsų.
Kai „Brit Floyd“ pagrojo „Another Brick In The Wall“ (nemirštantį protesto prieš šiurkščią mokymo sistemą himną), plojo visa salė – nuo tos akimirkos plojimai buvo vis garsesni ir ilgesni.
Scenoje – ne „Pink Floyd“, tačiau susirinkusiems tai, regis, nelabai svarbu. Kur kas svarbiau – prisiminti prieš kelis dešimtmečius už milžiniškus pinigus pirktas plokšteles ir šeštą sykį perrašytas „Pink Floyd“ dainų juostas. Nostalgijos žadintojų ir muzikos istorijos mokytojų vaidmenį „Brit Floyd“ atlieka tikrai gerai.
Nuo koncerto pradžios praėjus daugiau nei valandai, greta scenos iškilo gigantiška linguojanti pripučiama kiaulė – primenanti 1977-ųjų albumą „Animals“, kurio viršelio fotosesijai tokia pati kiaulė buvo pakabinta virš elektrinės. Įkvėptą George'o Orwello knygos „Gyvulių ūkis“ ir primenantį, kokia filosofiška buvo „Pink Floyd“ muzika – nors šiandien „Brit Floyd“ koncertuose tai gal jau mažai kas prisimena.
Vaizdų ir muzikos – beveik tiek, kad pakaktų visam koncertui, tačiau po kiaulės šou „Brit Floyd“ paskelbė tik pirmosios dalies pabaigą. Antroje dalyje – dar keliolika „Pink Floyd“ dainų, tarp jų - „Money“, „Time“, „Wish You Were Here“, „Comfortably Numb“ (su ekrane byrančiomis plytomis ir įsimintina Alano Parkerio filmo pagal grupės muziką "Siena" scena, kai baltą chalatą vilkintis grupės narys kalbasi su kėdėje susmukusiu "pacientu") ir kiti svarbiausi grupės kūriniai. Atrodo, britų pastangos žiūrovus įtikino - koncerto pabaigoje žiūrovai plojo stovėdami, o biso (dainos "Run Like Hell") išsireikalavo garsiai trypdami kojomis. Negana to, po koncerto išsirikiavo eilėje prie "Brit Floyd" autografų. Tomis akimirkomis atrodė, kad reikalą turime su tikromis roko superžvaigždėmis, o ne su paprastais muzikantais, perteikiančiais garsenybių kūrybinį palikimą.
Koncerto trukmė – beveik trys valandos. Kai kurie „Pink Floyd“ koncertai tikrai baigdavosi greičiau. Net ir skeptiškai žiūrint į muzikos „perdirbėjų“ šou, šis „Brit Floyd“ pasirodymas turėjo pradžiuginti tuos, kurie nori „Pink Floyd“ muzikos klausytis ne tik iš įrašų.
Sunku įsivaizduoti, kiek žiūrovų Lietuvoje surinktų tikrieji „Pink Floyd“. Tačiau panašu, kad tai – jau neįmanoma. Penktadienį Kaune įvykusi ekskursija į „Pink Floyd“ istoriją – bene arčiausia, kiek Lietuvos publikai pavyks priartėti prie šio išskirtinio muzikos reiškinio.
