Po savaitės 42-ąjį gimtadienį švęsiantis Trentemølleris elektroninės muzikos gerbėjams puikiai žinomas nuo 2006-ųjų, kai išleido albumą „The Last Resort“.
Naujausią jo albumą „Lost“, kurį atlikėjas su grupe ir pristato šiose gastrolėse, įrašyti padėjo grupė „Low“, „The Raveonettes“, „The Drums“, „Blonde Redhead“ nariai ir kiti gerai žinomi alternatyvios scenos vardai. Pernai daną „apšildyti“ dalį savo pasaulinio turo koncertų pasikvietė jo įkvėpėjai – tie patys „Depeche Mode“.
Tačiau sukelti bent dalį tokio lietuvių susidomėjimo, kokio šių metų pradžioje sulaukė, pavyzdžiui, britas Bonobo, nepavyko. Neparduotų bilietų liko sočiai, užkulisiuose sklandė gandai apie daugybę išdalytų pakvietimų. Išjudinti pirkėjus ne itin padėjo ir socialiniuose tinkluose it virusas sklidę komplimentai Trentemøllerio muzikai, kurios žarstė dešimtys Lietuvos įžymybių: nuo Jazzu ir Egidijaus Dragūno iki komiko Pauliaus Ambrazevičiaus. Nemažai jų apsilankė koncerte – tribūnose buvo galima pastebėti muzikologą Darių Užkuraitį, dainininkę Justę Arlauskaitę-Jazzu su širdies draugu Justinu Jankevičiumi, grupės „ba.“ lyderį Beną Aleksandravičių, kompozitorių Raigardą Tautkų ir kitus žinomus Lietuvos muzikos pasaulio veikėjus.
Tiesiog prašauta pro šalį? Galbūt. Panašu, kad lietuviams įdomi, melodinga, šiek tiek „Depeche Mode“ stilistiką primenanti dano muzika kol kas tiesiog nėra „prilipusi“. Kita galima priežastis – 100 litų už pigiausią bilietą mūsų šalies publika pasirengusi mokėti tik tuo atveju, jei išties smarkiai mėgsta atlikėją, vien iš smalsumo išleisti tiek pinigų tiesiog nesinori.
Tie, kuri atėjo, nusivilti neturėjo priežasčių. Pirmieji į sceną kilo „apšildytojai“ - jaunas danų duetas „First Hate“, vos prieš mėnesį išleidęs debiutinį singlą, bet jau pelnęs Trentemøllerio palankumą.
„Sintetinės popmuzikos“ grupe prisistantantis klavišininko ir vokalisto duetas iš tiesų yra kažkas per vidurį tarp „Hurts“ ir daugybės gotiškų grupių. Dainininko elgesys scenoje primena aerobikos treniruotę, balsas – žemas ir niūrus, dainų tekstai – apie keistą orą ir bažnyčias. Įsibėgėti sekėsi sunkiai, bet pasirodymo pabaigoje pusė salės jau šoko.
Pats Trentemølleris į sceną žengė apie devintą vakaro – su keleto būgnais ir gitaromis grojančių muzikantų komanda. Įsitaisęs prie didelės elektroninių instrumentų krūvos, pradžioje nuteikė tamsiai ir niūriai – kūriniais iš tokios atmosferos albumo „Lost“.
Tačiau tada leidosi šokti, kratyti marakas, groti perkusiniais instrumentais, ritmai tapo vis greitesni, kartais – net įvedantys į euforiją. Scenos gilumoje išsiskleidė kabantys „narvai“, prožektorių šviesos lakstė į visas puses, vienoje dainų pasigirdo „Daft Punk“ motyvas. Gana kukliomis priemonėmis sukurtas tikras šou – tobulai suderintas su tamsia, nerimą keliančia dano muzika.
Vokalistė Marie Fisker savo balsu nuspalvino kelis kūrinius, netrukus viskas tapo panašu į didžiulę diskoteką – nepaisant to, kad skrybėlėto vakaro kaltininko muzika labiau tiktų „arthauziniams“ filmams, o ne šokių muzikos festivaliams. Nors apskritai sunku suprasti, kam būtent jį priskirti – klubinės muzikos šviesuliams, alternatyvos atlikėjams ar net Jeano-Michelio Jarre'o pasekėjams (kai kurie motyvai ir kūrinių nuotaika smarkiai priminė šį prancūzų elektroninės muzikos kompozitorių).
Subtilu, apmąstyta, kūrybinga ir, tiesą sakant, įdomiau nei didžioji dalis dabartinės elektroninės muzikos – bet atlikta pakankamai „kabinančiai“, kad sudomintų ir mažiau ja besidominčius. Tie, kurie sekmadienio vakarą šiuo koncertu nesusiviliojo, tikrai turėtų jaustis šį tą praradę.
"Čia geriausias koncertas, kurį mačiau šįmet", - pripažino "Skamp" narys Viktoras Diawara.
„Šita muzika taip pat gerai skambėtų ir „Gaidos“ festivalyje“, - pastebėjo į koncertą atėjęs keleto populiarių Lietuvos atlikėjų vadybininkas.
Kitaip tariant – įtiktų ir didžiausiems snobams. Tiktų ir roko festivalyje. Daugelio kūrinių ašis – gitaros skambesys, o pats Trentemølleris prieš koncertą lrytas.lt prisipažino: pats nežino, kokiam stiliui save priskirti.
„Viena, ką žinau: mano muzikoje svarbiausios yra stiprios melodijos“, - sakė muzikantas. Į Teatro areną susirinkusieji sekmadienį gavo kur kas daugiau – ne tik muziką, bet ir greitai įtraukusią, svaigią atmosferą, sustabdžiusią žiūrovų judėjimą į rūkomojo zoną. Trentemølleris išties nusipelno garsų mago titulo – tik gaila, kad jo burtai daugeliui lietuvių kol kas nežinomi.
