Penkis anšlaginius koncertus su simfoniniu orkestru praėjusį mėnesį surengęs L.Adomaitis metų pabaigoje surengs dar porą papildomų tokių pasirodymų. Verta ne tik išgirsti koncertą, bet ir nusipirkti „Laiko mašiną“ - tai ambicingiausias 38-erių dainininko darbas.
Pusantros valandos muzikos, išdėstytos per dvi kompaktines plokšteles - „gyvais“ instrumentais įrašyti ir elektroniniai tų pačių kūrinių variantai. Pirmajį diską pradeda tai, ką Linas moka daryti geriausiai - kelios iš eilės stiprios baladės („Aš pavydžiu sau“, „Žalioj tyloj“, su Vaidu Baumila įrašyta „Mano vienatvė"), paaiškinančios, kodėl šį artistą mėgsta ne tik festivalius lankantys studentai, bet ir ramiau nusiteikę jų tėvai. Daugiau nei pusė dainų įrašyta su svečiais - Merūnu Vitulskiu, Monika Linkyte (kurios stiprus balsas tituliniame kūrinyje gali sutrupinti akmenis), Akmėja, Gabriele Senkevičiūte, Dagna.
Viename kūrinyje („Šamanas“) Linas grėsmingu balsu deklamuoja „baltas eiles“, kitoje („Pelican“) smuiku griežia Karibų ritmais atsiduodančią melodiją. Bet didžiąją laiko dalį lieka ištikimas sau - arba dainuoja lyriką, arba lengvą ritmenbliuzą ir fanką, įmesdamas ir tango, bosanovos prieskonių bei užuominų į Stevie Wonderio kūrybą.
Tradicija įdėti bent vieną humoristinį kūrinį išlieka - dainoje „Neandertalietis“. Bet Linas jau peržengė į etapą, kai yra vis labiau mėgstamas solidesnės publikos, kuriai tų juokelių visai nereikia.
Antrajame diske - elektroninės daugumos tų pačių dainų interpretacijos, kurios, galima spėti, nemažai daliai klausytojų atrodys visai nebūtinas priedas ir labiau atskleidžia Lino, kaip prodiuserio, sugebėjimus.
Bet kuriuo atveju - rimtas pretendentas į Metų lietuviško albumo titulą. Tik pavadinimas keistas. Jokia čia ne laiko mašina - tai žvilgsnis ne į praeitį, o į brandžią kūrybinę dabartį, kurioje Linas atrodo puikiai.
Įvertinimas - 9 iš 10. L.Adomaičio klipas „Aš pavydžiu sau":
