Penktadienį Vilniaus „Forum Palace“ rūmuose, o šeštadienį – Kauno klube „Combo“ šiam duetui turbūt žiūrovai nedainuos „ilgiausių metų“.
Tiesiog netiktų – grupė garsėja kaip svajingos, kartais liūdnos, romantiškos popmuzikos atlikėja, radusi išskirtinę nišą Lietuvos scenoje.
„Mylėt tave taip beprotiška ir keista“, „Karolis“, „Kažkada“, „Ne apie mus“, „Viskuo tikiu“ – šios dainos žinomos iki skausmo, kaip ir dainininko I.Kofo falcetas priedainiuose.
Šį savaitgalį bus proga prisiminti viską, ką „Lemon Joy“ sukūrė geriausia. Nors I.Kofas ir prisipažįsta – kalbėti apie savo kūrybą jam net ir po 20 metų yra kiek nedrąsu.
– Dvidešimt metų – kokias mintis kelia šis skaičius? – paklausiau I.Kofo.
– Man tai atrodo nedaug. Nejaučiu prabėgusio laiko, atrodo, kad grupė atsirado užvakar.
Mūsų dainos buvo jaunatviškos ir tokios liko, gal tik tapo kiek svajingesnės, bet taip keitėsi ir mano charakteris. Žiūrėdamas į veidrodį irgi nepastebiu, kad pasenau 20 metų. (Juokiasi.) Man viskas gerai.
– Nuo kurio įvykio skaičiuojate tuos metus?
– Tie 20 metų – sąlyginis skaičius. Susitikome ir pradėjome groti dar anksčiau, mokykloje. Keitėme pavadinimus kaip kojines, vienu metu vadinomės ir „Etaž 3“. Maždaug prieš 20 metų atsirado pavadinimas „Lemon Joy“. Iš pradžių jame buvo dar viena raidė – „Lemon’s Joy“. Taip pasivadinome tada, kai grupė „Airija“ pakvietė mus pagroti prieš savo koncertą Kaune.
Žodis „lemon“ – „citrina“ labai tiko prie mano plaukų spalvos. O „joy“ – „džiaugsmas“ skambėjo labai britiškai, mums patikdavo tos šalies grupės „Oasis“, „Blur“, „Suede“.
Esame grupė, kurios pavadinimas labiausiai neatitinka muzikos. „Lemon Joy“ turėtų groti linksmas, paaugliškas dainas, bet pavadinimas tiesiog prilipo.
– Iš šalies atrodo, kad esate tinginiai. Albumą kuriate penkerius metus, naujos dainos tenka laukti dvylika mėnesių.
– Yra tiesos, bet mūsų tinginystė – meniška. Man nepatinka dirbti greitai, daryti, kas šauna į galvą. Kiša pagalius į ratus tai, kad siekiu tobulybės, galiu metus kurti dainą ir nelikti patenkintas.
– Ką veikiate visą dieną?
– Dabar, kai šnekamės telefonu, guliu vonioje. Muzika užsiimu tada, kai pačiam kyla noras tai daryti.
Nemoku kurti pagal grafiką, taip virstama amatininku.
– Jūsų populiarumas šokinėjo aukštyn ir žemyn.
Ar „Lemon Joy“ šiuo metu yra svarbi grupė?
– Dainos reikšmingos gerbėjams, o jie niekur nedingo. Kartais net nustembu, kiek žmonių mūsų klausosi. Nesiruošiu patikti visiems. Gal prezidentė turi tokią pareigą, o aš – ne. Nelendu publikai į užpakalį.
Aš melancholikas, bet, tikiuosi, nesu nuobodus. Nėra taip, kad man visada liūdna. Man džiugu, kad gerbėjai užaugo su mumis. Tos mergaičiukės, kurios beveik kiekviename mieste ateidavo į mūsų koncertus, dabar ateina su šeimomis, vaikais, perka sėdėti skirtus bilietus.
– Ką manote apie dabartinę lietuviškos muzikos padėtį?
– Viskas jai gerai – bet gal todėl, kad girdžiu ir matau tik tai, ką noriu. Su mumis gros grupė „Cultor“, kuri atlieka panašaus žanro muziką. Patinka jauna grupė „Deeper Upper“, „Multiks“. Nesuprantu, kodėl burnojama dėl lietuviškos muzikos, jei galima susirasti patinkančios.
– Dvidešimt metų jūsų partneris scenoje – Olegas Semionovas. Kaip dviem kūrybingiems žmonėms pavyksta nesusipykti?
– Mes vienas kitą papildome. Jis palaiko mano idėjas, yra labai pareigingas, prisimena tai, ką aš pamirštu. Yra kitų grupę palikusių narių, nes nesutapo mūsų idėjos.
– Grupės jubiliejus – tai skamba kiek pompastiškai, ar ne?
– Taip, mes net į plakatus nerašėme skaičiaus 20. Man truputį keista, nes net savo gimtadienių nešvenčiu.
Nebus tradicinių duetų, tortų scenoje, nebus saldžių kalbų. Bet sugrosime geriausias savo dainas. Kita vertus, ir pats negalėčiau įvardyti, kurios jų tikrai geriausios. Negaliu objektyviai vertinti savo kūrybos – su ja praleidus 20 metų, senos dainos pačiam atsibosta. Bet džiaugiuosi žmonių plojimais.
Nė nežinau, kaip švęsime po koncertų. Tuo dažniausiai pasirūpina kiti, o ir šiaip mano gyvenimas yra ištisa šventė.
– Dar po 20 metų jums bus 59-eri. Ar įsivaizduojate grupės 40-mečio koncertą?
– Laisvai. „Lemon Joy“ man – gyvenimo būdas.
Niekada nežiūrėjau į šį reikalą kaip į verslą, projektą, savo pragyvenimo planą.
Mano mėgstamos grupės „Pet Shop Boys“ dainininkui Neilui Tennantui – 60 metų, bet jis puikiai atrodo scenoje. Jei jis gali, galėsiu ir aš. (Juokiasi.)
