Lietuvoje yra vienas žmogus, kuriam antrasis I.Narkutės albumas turėtų kelti įdomius įspūdžius. „Švelnesnis žvėris“ pilnas atvirumo, prie kokio nesame pratę - pasiklausius akivaizdu, kad kone visos dainos pasakoja apie dainininkės išsiskyrimą su vaikinu.
Didžiojoje Britanijoje ar JAV yra šimtai jausmingų scenos moterų, į muziką sudedančių savo jausmų dienoraštį. Lietuvoje turime tik kelias - Jurgą, Aliną Orlovą, Eglę Sirvydytę, keletą metų - ir I.Narkutę.
Jei pernai išleistas debiutinis jos albumas „Vienas“ atrodė kiek padrikas ir bandantis vienu metu užsėsti penkių stilių kėdes, šiame - viskas aišku. Graži, liūdnoka kamerinė popmuzika su dainuojamosios poezijos festivaliams tinkamais tekstais. Tokia, kurios klausytis patiks ir Vytauto Kernagio, ir „Foje“ kūrybą mėgstantiems romantikams.
„Už viską lengviau dabar nebūti kartu, kai toks ruduo, man visko gana“, - titulinės dainos eilutė atsako į daugybę klausimų apie šį leidinį. Nuogos ir atviros dainos su šiek tiek ironijos, daug melancholijos ir švelnumo, regis, be jokio pykčio.
Ne viskas čia taip liūdna - „Gerai Gerai“ skamba kaip smagus pophitas (albumo prodiuserio Stano nuopelnas). Bet dauguma dainų - ramios baladės apie tai, kas suprantama visiems, bent kartą dėl deginančių jausmų nemiegojusiems naktį.
„Kaip taip gali būt?“ ir „Paskutinis kartas“ - dainos, kurios sujaudintų net ir didžiausią ciniką, bet labiausiai širdį veria paskutinė trumputė daina-rauda, net nepažymėta viršelyje. „Mažas ilgesys krūtinės vidury“, - dainuoja Ieva. Ir akimirksniu supranti, kad čia neparašyta šiaip sau. Čia tikra.
Jei iš jos išsiskyrimų visada gims tokia muzika, tenka jai palinkėti kuo daugiau tokių jausmų vėtrų. Nes „Švelnesnis žvėris“ - išties vienas gražiausių ir jausmingiausių lietuviškų albumų, išleistų šįmet. Net kelios M.A.M.A. nominacijos šios gabios moters kraityje - visiškai pelnytos.
Įvertinimas - 9 iš 10.
Daina „Kaip taip gali būt?“:
