Dainininkė, kurios tikrasis vardas Vilma Laučytė, yra išleidusi minialbumą, turi oficialią interneto svetainę, keliolika metų gyvena užsienyje ir dar neseniai galimybę dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje svarstė tik juokais.
Tačiau pokštai tikrove virto, kai jos mylimasis australas Jamesas feisbuke parašė linksmą žinutę.
„Kaip tik žiūrėjome „Eurovizijos“ finalą, kuris vyko Kopenhagoje. Jamesas pagriebė mano telefoną ir pasakė: parašysiu feisbuke, kad tu dalyvausi. Jei šimtas žmonių paspaus mygtuką „patinka“, bandysime.
Atsakiau, kad rašytų, nemaniau, jog pavyks. O tada šimtas žmonių paspaudė „patinka“. Nebuvo kur trauktis“, – juokėsi Vilma.
Sausio 3-iąją LRT televizijos žiūrovai pamatys pirmąją „Eurovizijos“ atrankos laidą, kurioje rungsis dvylika atlikėjų. Po pirmųjų dviejų laidų kažkam teks palikti atranką.
V.Laučytė tikisi, kad ne jai. „Mano bilietas atgal į Australiją – jau po atrankos pabaigos“, – prisipažino moteris.
– Lietuvos klausytojai apie jus žino nedaug. Koks jūsų muzikinis kelias? – „TV antena“ paklausė į nacionalinę atranką prasimušusios emigrantės.
– Iš Lietuvos išvykau prieš keturiolika metų. Prieš tai Klaipėdoje studijavau konservatorijoje, tada – šio miesto universiteto Menų fakultete mokiausi džiazo vokalo. Studijų nebaigiau, nes pasirinkau išvykti. Supratau, kad labiau noriu dainuoti, o ne mokytis.
Iki tol spėjau padainuoti Klaipėdos klubuose, su bigbendais koncertavau Klaipėdos ir Kauno džiazo festivaliuose.
Iš Lietuvos pirmiausia išvykau į Dubajų – ten dainavau penkių žvaigždučių viešbučiuose, klubuose, baruose, vėliau – ir privačiuose didelių kompanijų renginiuose. Pavyzdžiui, net kelis sykius dainuoti kvietė „Chanel“, o turbūt svarbiausias pasirodymas buvo žirgų lenktynių pasaulio taurės varžybose. Turėjau ir kitų darbų, bet pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo muzika.
Dubajuje gyvenau dvylika metų. Ten sutikau savo vaikiną – cirko akrobatą iš Australijos. Išvykome atostogų į jo gimtinę ir taip išėjo, kad į Dubajų negrįžau. Apsigyvenome Melburne.
– Australijoje taip pat dainuojate?
– Iš tikrųjų dabar žaidžiu mamą. Turime metų sūnelį Loki.
– Įdomus vardas.
– Taip, Skandinavijos pagonių išdaigų dievas. Mano vaikinas – iš cirko, tai visokių bajerių prisigalvoja, sūnaus vardas – vienas iš tokių. (Juokiasi.)
Į Australiją persikėliau dėl vaikino, bet Melburnas – šios šalies muzikos sostinė, jame daug klubų, studijų, gyvenimas verda.
Pabandžiau dainuoti klubuose, bet kol kas neįdėjau daug pastangų, kad prasimuščiau. Prieš porą metų esu išleidusi minialbumą, kol kas turiu palyginti nedaug klausytojų, bet jie ištikimi ir aktyvūs.
Nežinau, ar noriu Australijoje eiti tokiu pat keliu kaip Dubajuje, per klubus ir barus. Pamaniau – australai labai mėgsta ir žiūri „Euroviziją“, jei pavyks į ją patekti, man paskui bus lengviau rasti darbo. (Juokiasi.)
– Dainą „Eurovizijai“ rašėte pati?
– Taip. Tokį pozityvų popsą. Parašiau ir supratau – kaip tik „Eurovizijai“. Geriausia draugė sakė, kad būtent tokios dainos ten ir laimi. Galbūt tai ženklas.
Daina vadinasi „Do We Dare?“ – „Ar mes drįstame?“. Ji apie tai, kad žmonės nedrįsta būti laimingi, užsibrėžti svajonių ir jų siekti. Noriu įkvėpti pozityvumo, optimizmo ir tikėjimo savimi.
Beveik atspindi ir šitą kelionę į atranką. Sėdėjome ir galvojome, ar išdrįsime, juk kelionė į Lietuvą nepigiai kainuoja, o mes joje jau buvome šią vasarą. Džiaugiuosi, kad išdrįsome.
– Atrankoje dalyvauja daug Lietuvos atlikėjų. Ar jų vardai jums girdėti?
– Tiesiai šviesiai? Nelabai. Esu girdėjusi apie Jurgį Brūzgą ir Mią, apie kitus – ne. Manau, jie jau turi savo klausytojų, gerbėjų, bet tai manęs neatbaidė.
– Kaip vertinate savo galimybes?
– Tikiu savimi. Gali būti, kad liksiu neįvertinta, nesuprasta. Yra tikimybė, kad žmonės numos ranka – kas čia per nežinoma moteris.
Pirmuosiuose filmavimuose komisija mane vertino kritiškai. Žinoma, ir pasirodymai galėjo būti geresni. Bet aš nusiteikusi optimistiškai. Man turi pasisekti, tikiu, kad parašiau gerą dainą.
Klausytojus noriu patraukti ne technika, o jausmais. Aš nekopijuoju nė vieno atlikėjo, kaip išeina, taip ir dainuoju. Turiu savo dainavimo, interpretavimo stilių. Pavyzdžiui, „Foje“ dainą „Laužo šviesa“ pirmajame filmavime tiesiog sudainavau taip, kaip jaučiu.
– Mokėtės džiazo. Tai jūsų mėgstamiausia muzika?
– Studijų metais dvejus metus praktiškai gyvenau Klaipėdos džiazo klube, išnagrinėjau šią muziką iki smulkmenų, tai buvo atgaiva sielai.
Dubajuje džiazas nebuvo paklausus, tad teko imtis kitokios muzikos. Tada įsimylėjau hipių erą, septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius.
Mėgstu net ir popmuziką. Pavyzdžiui, tokias atlikėjas kaip Pink ar „Florence & The Machine“.
– Dažnai lankotės Lietuvoje?
– Sugrįžtu kasmet. Su draugu vis pamąstome, kad galėtume čia pagyventi porą metų. Arba pusmetį gyventi čia, pusmetį – Australijoje. Taip visus metus gyventume lyg vasarą.
Mano draugui labai patinka Lietuva. Vienintelis klausimas – ką čia reikėtų veikti?
Jei laimėčiau atranką, jei kiltų minčių čia įrašyti albumą ar dirbti su kitais atlikėjais, Lietuvoje mielai leisčiau daugiau laiko.
– Sakoma, kad lietuviai atsargiai žvelgia į emigrantus. Teko su tuo susidurti?
– Su pavydu nesu susidūrusi. Bet gal pirmus penkerius metus, kai gyvenau užsienyje, draugams atrodė, kad man pinigais lyja, kad užsienyje stengtis ir dirbti nereikia. Dabar jau visi supranta, kad taip nėra.
– Į „Eurovizijos“ atranką patekote dėl lažybų su draugu. Kas bus, jei laimėsite?
– Nežinau, ar galiu tai pasakoti. (Kvatojasi.) Bet tiek to, mes sutarėme taip: jei laimėsiu, mano vaikinas turės nuogas perbėgti visą Vilnių. Maratoną. Jis sutiko.
