Daugiau nei ketvirtį amžiaus muzikuojanti grupė, kurioje E.Kusturica groja ritmo gitara, kartais groja dešimtims tūkstančių žiūrovų – kaip festivaliuose Argentinoje ar Rusijoje, kur ji itin mėgstama.
Vilniuje linksma muzikantų beprotybė, kurioje pankroko energija susilieja su Pietų Europos ritmais, šįkart priviliojo kur kas mažiau žiūrovų – salės parteris buvo pustuštis.
Galima tik spėlioti, kodėl žiūrovų nebuvo daugiau. Viena galimų priežasčių – pastaruosius porą metų iš E.Kusturicos lūpų sklindančios šnekos, kurios šiuo metu nėra labai populiarios Lietuvoje.
Režisierius yra prisipažinęs, kad mielai koncertuotų Donecko separatistams, giria Rusijos veiksmus Ukrainos atžvilgiu ir mano, jog Vladimiras Putinas – puikus lyderis.
Tiesa, prieš porą savaičių portalui lrytas.lt duotame interviu jis atsisakė kalbėti politikos temomis, tačiau žinios apie jo įsitikinimus jau ne pirmus metus gausiai sklinda ir didžiaisiais Vakarų žiniasklaidos kanalais.
Politikos analitikai bando tai pateisinti E.Kusturicos išgyvenimais dėl Jugoslavijos subyrėjimo – tai jis laiko istorine klaida. „Matau, kad Ukraina eina tuo pačiu keliu“, – yra prisipažinęs režisierius.
Iš kitos pusės, netrūksta ir kalbų, kad Rusijos politiką jis šlovina dėl pinigų. E.Kusturica dažnai lankosi Maskvoje, dalyvavo V.Putino prisaikdinimo ceremonijoje, o sausį grojo Rusijos banko VTB vakarėlyje Pasaulio ekonomikos forume Davose. Be to, yra užsiminęs apie savo norą sukurti filmą apie Krymą.
Dėl jo komentarų džiūgaujantys Rusijos žurnalistai kartą net paklausė Emiro, ar jis neketina priimti Rusijos pilietybės, kaip prancūzų aktorius Gerard'as Depardieu.
„Tikrai ne. Bet Maskvoje aš lankysiuosi dažniau nei jis“, – pažadėjo režisierius.
E.Kusturica neslepia savo ironiško požiūrio į Vakarų kultūrą, atsisako kurti filmus Holivude, o atvykęs į Vilnių nuolat šaipėsi iš Jungtinių Valstijų.
Koncerto rengėjai neslėpė, kad šis grupės vizitas bus nuostolingas. Kaip ir šią savaitę E.Kusturicos surengtas koncertas Rygoje.
Kita vertus, galbūt „No Smoking Orchestra“ pasirodymas didelės minios nepritraukė dėl kitų priežasčių. Ir 2005-aisiais, ir 2011-aisiais, kai šie muzikantai grojo Vilniuje, jų koncertai nesulaukė anšlago. Kur kas labiau Vilniuje būdavo laukiamas čia irgi ne sykį grojęs buvęs Emiro bičiulis, o dabar – priešas Goranas Bregovičius. Pastarojo kompozitoriaus E.Kusturica nemėgsta, nes šis esą savo kūriniuose kopijuoja Balkano folkloro melodijas.
„No Smoking Orchestra“ yra neatsiejamai susiję su E.Kusturicos filmais. Kūriniai iš juostų „Morčius arba katytė juoda, o katinas baltas“ ir „Gyvenimas kaip stebuklas“ skamba kiekviename grupės koncerte.
Jau vakaro pradžioje E.Kusturica pažadėjo, kad muzikos iš jo filmų tikrai bus. „Tai bus lyg „No Smoking Orchestra“ visų laikų kolekcija“, – sakė režisierius.
Pristatydamas muzikantus, jis leido sau juokauti – grupės akordeonistą Zoraną Miloševičių pristatė Slobodano vardu. Taip primindamas už karo nusikaltimus teistą buvusį Jugoslavijos prezidentą.
Toliau prasidėjo tai, ką publika jau matė prieš ketverius metus Vilniuje. Tik gal kiek mažiau šventiškai – dešimt grupės muzikantų į sceną žengė kasdieniais drabužiais, o pustuštės salės vaizdas akivaizdžiai nepridėjo jiems entuziazmo.
Į sceną, kaip ir ankstesnių vizitų metu, E.Kusturica kvietė merginas – jos šį vakarą tapo grupės go-go šokėjomis ir susižavėjusios plojo, kai režisierius scenoje darė atsispaudimus.
Tarp dainų ir vėl skambėjo filmo „Rožinė pantera" tema, o koncertui įsibėgėjus Emiras vėl išprovokavo minią kartu skanduoti „Fuck You MTV“. Dar vienas spjūvis vakarietiškai kultūrai, tik gal nelabai taiklus, nes MTV jau seniai nebeturi didelės įtakos.
Pasikartojo ir nuotrupos iš „Pink Floyd“ dainos „Shine On You Crazy Diamond“, ir muzika filmui „Čigonų laikas“. Buvo ir jau matyta scena, kurioje Emiras iš žiūrovų išsirinko „savo Džiuljetą“, o grupės muzikantai jai serenadas grojo priklaupę.
Grupė šįkart į Vilnių atvyko be perkusiniais instrumentais grojančio Emiro sūnaus Striboro, o padūkėlio įvaizdžiu garsėjantis smuikininkas Dejanas Sparavalo mažiau veržėsi į scenos priekį – mielai vietą dėmesio centre užleisdamas E.Kusturicai.
Smuiko, pučiamųjų, akordeono garsais nuspalvintoje muzikoje telpa Balkanų fokloras, rokas, džiazas, čigoniški ritmai. Būna vakarų, kai tai tiesiog neatremiamas derinys. Matant vaizdo įrašą, kuriame – Kanadoje pagal šios grupės muziką einantys iš proto 60 tūkstančių žmonių, kūnu laksto šiurpas.
Tačiau kai prieš sceną – vos keli šimtai žmonių, daug šios magijos išgaruoja. Galbūt ir patiems muzikantams tiesiog nėra ūpo – žinoti, kad bilietų į tavo koncertą mažai kam reikėjo, nėra labai smagu.
Be to, „No Smoking Orchestra“ muziką galima vadinti triuku, kuris yra įdomus vieną sykį. Salėje trečiadienio vakarą tikrai buvo žmonių, kurie E.Kusturicos koncertus matė ir anksčiau, tačiau klausytis dešimtmetį beveik nesikeičiančios programos? Tam reikia būti prisiekusiu gerbėju, o tokių E.Kusturicos ir jo sėbrų muzika, panašu, Lietuvoje turi nepakankamai.
Po pirmojo koncerto pusvalandžio publika kiek „įsivažiavo“, salėje pradėjo suktis šokančiųjų poros. Tačiau E.Kusturicos mestelėta frazė išdavė vakaro nuotaiką: „Jūs šiandien kažkokie pavargę“.
Tačiau ore tvyrojo nuojauta, kad šiuo vizitu E.Kusturica atsisveikino su Lietuva. Toks negausus žiūrovų susidomėjimas paprastai atstumia koncertų rengėjus, todėl kitą sykį norintieji jį išgirsti tikriausiai turės keliauti į Kaliningradą ar Minską.
