Nuo eksperimentų, primenančių muzikos didmeistrio Philipo Glasso kūrybą, iki naujame albume „Infinity“ skambančios muzikos, kuris dvelkia islandų „Sigur Ros“ melancholija.
Toks įvairus yra žilstelėjusio panko (kaip jis pats save vadina) Y.Tierseno kūrybinis veidas. Tačiau didžioji dalis jo gerbėjų Yanną įsimylėjo keleto kino filmų dėka.
Ypač – populiariojo „Amelija iš Monmartro“, pelniusio daugiau nei 50 įvairių kino apdovanojimų. Daugelis žiūrovų šį filmą sieja ne tik su svajinga Paryžiaus atmosfera ir aktorės Audrey Tautou heroje, bet ir su jame skambančia melancholiška muzika.
Nepamirštama melodija „La Valse d'Amelie“ iš šio filmo jau atnešė daugybę pinigų ne tik pačiam Y.Tiersenui, bet ir Paryžiaus gatvės muzikantams. Akordeonu grojantiems pinigų kaulytojams šis kūrinys yra tiesiog privaloma repertuaro dalis.
„Amelijos iš Monmartro“ muzikos populiarumas Y.Tiersenui yra ir likimo dovana, ir prakeikimais. Po filmo pasirodymo jo albumai parduodami dideliais tiražais, o į koncertus žiūrovai renkasi ir roko klubuose, ir teatro festivaliuose.
Tačiau specifinė šio filmo muzika, kurioje dominuoja akordeonas ir smuikas, lyg ir nustelbia kitus Y.Tierseno darbus. O jie šio beveik du dešimtmečius albumus leidžiančio kūrėjo arsenale – labai įvairūs.
Kadaise tapti kompozitoriumi Y.Tierseną įkvėpė pankrokas ir grupės „Joy Division“ kūryba. Roko energijos yra ir kai kuriuose jo paties kūriniuose.
Muzikantas atsisako pataikauti prie jo prilipusiems šablonams. Daug kas mato jį kaip ramios, melancholiškos muzikos kūrėją. Tačiau šių gastrolių metu Y.Tiersenas kategoriškai atsisakė koncertuoti salėse, kurių parteryje stovi kėdės.
„Nenoriu, kad žmonės susirinktų pamiegoti“, – paaiškino prancūzas.
Į Vilnių iš Rygos šeštadienio popietę autobusu atvykęs muzikantas prieš koncertą gerą valandą mynė treniruoklį – norėdamas scenoje būti geriausios fizinės formos.
Jo grupės muzikantai tuo metu pasivaikščiojo po Vilnių – ir paprašė ekskursijos prie Franko Zappos paminklo, kuris prancūzus itin sužavėjo.
Septintą valandą vakaro į „Compensa“ salę plūdo marga publika – nuo Vilniaus hipsterių iki močiučių, nuo akordeonininko Martyno Levickio iki grupės ŽAS nario Lino Zarecko.
Pirmoji į sceną kilo Tiny Feet – jauna prancūzų atlikėja, kurios karjerą pastaruosius metus „prižiūri“ pats Y.Tiersenas.
Atlikėja, kurios tikrasis vardas – Emilie Quinquis, groja keletu instrumentų. Scenoje ji grojo gitaromis, elektroniniais instrumentais, maigė garso efektų pedalus ir kūrė labai įdomią atmosferą.
Nuo vangios, hipnotizuojančios elektroninės muzikos iki kažko, kas šiek tiek primena reivą. Visa tai suderinta su svajingu balsu, kuriuo ištartų pasisveikinimo žodžių klausytojai, regis, nė nesuprato.
„Tai – mūsų koncertų turo pabaiga, jūs esate pakviesti būti šios šventės dalimi“, – sakė pritemdytoje scenoje grojusi kukli prancūzė.
Įdomi kūrėja, bet eilė prie jos albumų salės fojė nesirikiavo, o pasirodymo metu vis daugiau žiūrovų ėjo iš salės. Panašu, kad Y.Tierseno klausytojai tikėjosi kažko kito.
Po to – pusvalandžio pertrauka. Žilabarzdis Y.Tiersenas su keturių muzikantų grupe scenoje pasirodė apie pusę devynių vakaro – ir pasirodymą pradėjo kūriniu iš naujausio albumo „Slippery Stones“.
Padainavęs Y.Tiersenas užleido vietą tai pačiai „apšildytojai“ Tiny Feet, o pats nuo klavišinių instrumentų persikraustė prie vibrafono, tada į rankas paėmė gitarą, dar po keleto kūrinių – smuiką.
Tokių muzikinių eksperimentų šį vakarą suplanuota daug – pats Y.Tiersenas moka groti keliomis dešimtimis instrumentų.
„Tai linksma daina apie pasaulio pabaigą“, – vieną albumo „Infinity“ kūrinių pristatė Y.Tiersenas ir po keleto minučių sulaukė plojimų audros. Žiūrovams didžiulį įspūdį paliko visų penkių grupės narių dainavimas kartu.
Koncertui įsibėgėjus, atsiskleidė ir kita Y.Tierseno kūrybos pusė – švelnius ir svajingius garsus pakeitė didingos, trankios gitarų kaskados.
Buvo muzikos, primenančios ir šokių muzikos dievuką Moby, ir avangardines garso meditacijas, tačiau dalis žiūrovų namo traukė, koncertui nė neįpusėjus.
Priežastis – į koncertą jie tikriausiai atėjo tik dėl „Amelijos iš Monmartro“, o Y.Tiersenas į koncertą įtraukė tik vieną melodiją iš šio filmo. Žymiausia iš jų, „La Valse d'Amelie“, šiose gastrolėse apskritai nėra atliekama. Kaip daug sykių pats yra sakęs – muzika šiai kino juostai gal ir yra jo vizitinė kortelė, tačiau neatspindi visos kūrybos.
Bisui išėjęs Y.Tiersenas nustebino dar labiau – pradėjo groti trankią elektroninę muziką, kuri turi ypatingą potekstę. Prieš kelis dešimtmečius vienas vokiečių kūrėjas ją įrašė su idėja, kad pagal šiuos kietus ritmus būtų ruošiami Rytų Vokietijos olimpiečiai. Tačiau dėl tuometės cenzūros ši muzika niekada nebuvo išleista Vakaruose. Iki šiol – koncerte buvo galima įsigyti albumo vinilo plokštelę.
„Tai – staigmena jums. Šios gastrolės – pirmas sykis, kai ji atliekama scenoje“, – paaiškino muzikantai. Pasigirdus trankiems ritmams, salėje žiūrovų sumažėjo perpus.
Tie, kurie liko, nenusivylė – po pasirodymo salės fojė, kur buvo parduodami Y.Tierseno albumai ir suvenyrai, buvo įjungta muzika.
Dalyti autografų iš pradžių atėjo dainininkė Tiny Feet, tada – Y.Tierseno muzikantai. Galiausiai su lietuviško alaus skardine atžingsniavo ir pats maestro.
Kukliai besišypsantis muzikantas dėkojo už komplimentus, gerą pusvalandį pasirašinėjo plokšteles ir nuotraukas, pozavo nuotraukoms su visais norinčiais.
Atsiskyrėlio charakteriu garsėjantis Y.Tiersenas paprastai vengia tokių susitikimų, tačiau Lietuvoje padarė išimtį.
„Tai – gastrolių pabaiga. Visi atsipalaidavę, geros nuotaikos. Be to, koncerto Lietuvoje atmosfera buvo labai gera“, – paaiškino muzikanto vadybininkas.
