Vokiečiai „DePhazz“ – viena dažniausiai Lietuvoje koncertuojančių užsienio grupių. Tačiau kitą savaitę ji surengs pasirodymą, kokio vilniečiai dar negirdėjo.
Nuo 2004-ųjų, kai pirmąsyk atvyko į Vilnių, „DePhazz“ viešnagių Lietuvoje skaičius sparčiai artėja prie dešimties.
Įmantrią elektroninę muziką su džiazo ir popmuzikos motyvais derinantys vokiečiai tiesiog patinka nemažam būriui lietuvių. Ir taip smarkiai, kad gali mūsų šalyje apsilankyti kasmet, o kartais net dažniau.
Pastarąjį sykį Vilniuje grupė koncertavo prieš septynis mėnesius – grojo Sostinės dienų renginyje Katedros aikštėje.
Trečiadienį ji gros menų fabrike „Loftas“ – ir šis pasirodymas bus visiškai kitoks. Hitų „The Mambo Craze“, „Something Special“, „Jazz Music“ atlikėjai šias gastroles pavadino „Private“ („Privatu“).
Užuomina visiškai aiški – tai lyg privatus, nedidelėse erdvėse rengiamas grupės pasirodymas, kuriame galite pasijusti kaip jaukiame bare, o ne didelėje arenoje.
Be to, kitaip skambės ir muzika. Tai lyg nurengtos geriausių „DePhazz“ dainų versijos, atliekamos beveik be elektroninių efektų, gyvais instrumentais. „DePhazz“ yra koncertavę su bigbendu (taip pat ir Lietuvoje). Bet šįkart žadama, kad grupė bus arčiausiai džiazo skambesio per visą savo karjerą.
Apie artėjantį koncertą ir neseniai patirtus nuotykius Ukrainoje „Lietuvos rytui“ pasakojo „DePhazz“ vokalistė Pat Appleton.
– Kuo jūsų pasirodymas „Lofte“ skirsis nuo koncerto, kurį neseniai matė daugybė vilniečių? – paklausiau dainininkės.
– Paprastai mūsų koncertai – dideli renginiai su vaizdo projekcijomis, daug kompiuterinių garso efektų. Bet šįkart sugalvojome rengti mažus, jaukius, intymius pasirodymus.
Dainos – mūsų populiariausi kūriniai, bet jie pakeisti taip, kad beveik neliko elektroninių garsų, tik gyva muzika. Tai – premjera mums, niekada iki šiol nebuvome taip groję.
Vargonai, kontrabosas, saksofonas, būgnai, balsas – scenoje šįkart „DePhazz“ bus panašūs į džiazo grupę. Labai įdomu, nes taip būsime mažiau suvaržyti, nepriklausomi nuo programuotų ritmų. Kai kurias dainas net sunku atpažinti. Išbandėme šią programą Rusijoje, Ukrainoje ir Gruzijoje – visur žiūrovams patiko.
Pernai surengėme tris tokius koncertus Berlyne – juos įrašėme senuoju analoginiu būdu, įrašai gegužę bus išleisti vinilo plokštelėmis.
Ruošiame ir studijoje įrašytas tokių dainų versijas.
– Tad jūsų koncertai Sostinės dienose ir „Lofte“ skiriasi kaip prekybos centras nuo mažos gurmanų parduotuvės?
– Būtent, labai geras palyginimas. Tai, ką išgirsite trečiadienį, bus ypatinga ir intymu. Tikimės, kad jau gerai žinomose dainose surasite naujovių.
Dėl šių koncertų turėjome pakviesti papildomų muzikantų. Scenoje būsime šešiese – kartu šįkart keliaus ir mūsų grupės įkūrėjas, elektroninės muzikos prodiuseris Pitas Baumgartneris, kuris praleido gastroles Rusijoje.
Jo vaidmuo šį kartą bus nedidelis, bet jis – lyg mūsų krikštatėvis, bosas, simbolis. Be to, jis – puikus aktorius, net ir mažai ką veikdamas scenoje moka atrodyti labai užsiėmęs. (Juokiasi.) Tiesa, nebus kito grupės dainininko Karlo Friersono – jam atlikta peties operacija.
– Daug kartų lankėtės Vilniuje. Čia jau jaučiatės kaip namie?
– Taip, jau turiu savų ritualų. Atvykusi visada lipu į Gedimino pilies kalną. Puiki mankšta, gerai mano užpakaliui. (Juokiasi.)
Dėl sveikatos problemų prieš porą metų turėjau tapti vegane, o Vilniuje yra keletas labai gerų tokio maisto restoranų – tai taip pat džiugina. Muzikantai po koncerto visada mėgsta gardžiai pavalgyti.
Anksčiau Lietuvoje labai mėgdavau užsisakyti cepelinų, bet dabar nebegaliu. Gaila.
– Neseniai koncertavote Rusijoje ir Ukrainoje.
Kokie įspūdžiai iš šių šalių, kuriose padėtis gana sudėtinga?
– Suvokiau viena – paprasti žmonės ten turi mažai ką bendra su politikų reikalais.
Man gaila, jog daugelis Vakarų muzikantų dabar vengia Ukrainos – bijo, kad bus nesaugu. Kijeve lankėmės tą dieną, kai buvo minimos Maidano įvykių metinės. Jaudinantis vaizdas – žvakės, muzika, daugybė žmonių.
Lyg tyčia nakvojome Kijevo viešbutyje, į kurį prieš 12 mėnesių tų tragiškų įvykių metu buvo nešami žuvusiųjų kūnai.
Buvo keistas nuotykis – įėjau į liftą ir pamačiau du vyrus su didžiuliais krepšiais ir maskuojamųjų spalvų uniformomis. Po kelių sekundžių supratau, kad tai – snaiperiai, kurie keliauja ant stogo prižiūrėti to didžiulio susibūrimo.
Nuo tos akimirkos į dešimtą aukštą ir žemyn ėjau tik laiptais – nebenorėjau vėl lifte susidurti su snaiperiais.
Grojome salėje visai netoli viešbučio, atėjo du tūkstančiai žiūrovų, pilna salė susirinko ir Lvove. Akivaizdu, kad ukrainiečiai jau pasiilgo kultūros, galimybės trumpam atitrūkti nuo savo rūpesčių.
Rusijoje buvo kiek kitaip – susirinko mažiau žiūrovų, prieš keletą dienų buvo nušautas Borisas Nemcovas, žmonės bijojo eiti į gatves, vyko įvairios protesto akcijos.
Akivaizdu, kad reikalai toje šalyje smarkiai pasikeitė.
Bet apie politiką mes per koncertus nekalbėjome – tai ne mūsų sritis.
– Pirmasis „DePhazz“ albumas išleistas prieš 18 metų. Kodėl ši grupė vis dar populiari?
– Pirmiausia turime labai ištikimus gerbėjus, kurie pritraukia ir naujų klausytojų.
Nemažai paauglių, kurie ateina į koncertus, sako, kad su mūsų muzika juos supažindino tėvai. Sako – gal galiu gauti autografą savo mamai? Jai buvo per triukšminga, tad ji jau išėjo namo. (Juokiasi.)
Mūsų muzikos nebetransliuoja didelės Vakarų radijo stotys, žinią apie save skleidžiame tik internetu ir iš lūpų į lūpas.
Todėl labai gera žinoti, kad Lietuvoje mus daug kas vis dar mėgsta.
„DePhazz“ hitas „The Mambo Craze“:
