Sunku pervertinti šio sugrįžimo reikšmę. Britų grupė „Blur“ iki šiol paskutinį albumą buvo išleidusi prieš 12 metų. Nors pertraukos metu vis susirinkdavo koncertuoti (ir pririnkdavo pilną Haid parką Londone), vokalistas Damonas Albarnas buvo taip pasinėręs į įvairius projektus, kad mažai kas tikėjosi dar vieno naujo „Blur“ darbo.
Pavasarį jis išleistas, ir tai atrodo kaip mažytis stebuklas. Gerbėjų džiaugsmui – tai dar ir labai originalus, kūrybiškumu spindintis darbas.
Kad kadaise „britpop“ žanro laivą vairavusi grupė tikrai nebekurs dainuškų prie alaus, nors ir su gera socialinės ironijos doze (tokių kaip „Girls And Boys“ ar „Parklife“), aišku jau seniai. Tačiau buvo kitokia rizika – kad į avangardo ir operos žaidimus pasinėręs D.Albarnas „Blur“ nuvairuos į pernelyg keistos ir nesuprantamos muzikos vandenis.
Taip nenutiko. Bet „The Magic Whip“ niekaip nepriskirsi vienam žanrui. Nuo aiškios regio įtakos („Ghost Ship“) iki švelnių elektroninių garsų („I Thought I Was A Spaceman“), pankiškai „nešvaraus“ garso („Go Out“) ir roko baladžių („Mirroball“) ketveriukė eina savo keliu ir juokiasi iš bandymų ją įsprausti į konkretaus stiliaus stalčių.
D.Albarno balse dabar – kur daugiau ramybės nei prieš dešimt metų, o ir visa albumo nuotaika – gana svajinga. Arčiausia to, ką mėgsta tansliuoti popmuzikos radijas, yra dvi dainos – energingesnė „Lonesome Street“ ir įsimenančios melodijos „There Are Too Many Of Us“. Bet geriausia ne žavėtis singlais, o šio albumo klausytis nuo pradžios iki pabaigos. „Blur“ juo tvirtai įrodė, kad dabar juos galima vadinti ne šiaip popdainų kūrėjais, o stebinti sugebančiais menininkais.
Įvertinimas – 10 iš 10. „Blur“ vaizdo klipas „Ong Ong“:
