Prieš porą dešimtmečių išgarsėjęs muzikantas nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią – nuo kuklių gimtojo Kamerūno provincijos barų iki profesoriaus titulo Niujorke, pasaulinių gastrolių ir įrašų su Patu Metheny, Bobby McFerrinu bei kitais žymiausiais džiazo atlikėjais.
Būtent „džiazu“ dažniausiai vadinama ir 47-erių Richardo atliekama muzika, nors joje netrūksta ir popmuzikos ar afrikietiško fokloro įtakos.
Keliolika kalbų susišnekantis R.Bona yra gyvenęs Prancūzijoje ir Vokietijoje, grojęs su keliasdešimties šalių muzikantais, semiasi įkvėpimo ir iš Vakarų, ir iš Rytų muzikinės kultūros. Jo falcetą kritikai vadina „angelišku“, o pats muzikantas garsėja ir puikiais gebėjimais bendrauti su žiūrovais – maždaug tūkstantį Valdovų rūmų kieme susirinkusių gerbėjų ne sykį išprovokavo kartu dainuoti jiems nesuprantamus žodžius vienu iš Kamerūno dialektų.
Lietuvoje jis pirmą sykį apsilankė dar 2002-aisiais – kai sužavėjo po to dar dusyk jį pasikvietusio festivalio „Kaunas Jazz“ žiūrovus.
Jau keletą sykių mūsų šalyje viešėjęs muzikantas šįkart grojo ten, kur patenka retas džiazo ar roko muzikantas – Valdovų rūmų kieme. Ir buvo kiek nustebintas, bet ne renginio vietos. „Nesitikėjau, kad bus taip vėsu. Noriu jus sušildyti, bet prieš tai turiu sušilti pats“, – trindamas rankas, juokėsi į sceną su penkių muzikantų grupe žengęs Richardas.
Pasiklausyti jo susirinko marga publika – nuo žinomų verslininkų iki pramogų pasaulio atstovų. Tarp R.Bonos gerbėjų sekmadienio vakarą buvo sporto komentatorius Robertas Petrauskas, aktorė Edita Užaitė, dainininkė Girmantė Vaitkutė, grupės „Žalvarinis“ vokalistė Laurita Peleniūtė ir kiti žinomi žmonės. Beveik visos kėdės rūmų kieme – užimtos, būriai žiūrovų koncertą stebėjo stovėdami.
Lietuviams R.Bona šį kartą atvežė „Mandekan Cubano“ – bene ekspresyviausią savo programą, kurią jau keletą metų atlieka dideliuose pasaulio festivaliuose. Skambesys – šiek tiek kitoks, nei yra pripratę girdėti jo gerbėjai. Paprastai kalbant, savo kūrybos dainas R.Bona „perkėlė“ ant karštų Lotynų Amerikos ritmų – ir pasikvietė kartu groti pietietiško kraujo muzikantus.
Tiesa, jo tipiškos bosinės gitaros soluotės ir vokalo skrydžiai niekur nedingo – kaip ir nuginkluojanti šypsena, iki paskutinių publikos eilių sklindanti ir be vaizdo ekranų.
Viena R.Bonos populiarumo paslapčių – „neperkrauti“ žiūrovų ausų. Po sudėtingesnės, keliolikos minučių trukmės kompozicijos būtinai seks kažkas paprastesnio, pagal ką galima niūniuoti ir šokti tarp kėdžių eilių – atsipalaidavę žiūrovai tai ir darė.
„Dabar padainuosiu lietuvišką dainą. Kodėl ne? Aš irgi iš Lietuvos. Iš pietinės jos dalies. Tik daina tokia sena, kad gal ir jūs jos neprisimenate“, – žiūrovus linksmino R.Bona, juokavęs, kad jo garso efektų pedalai pagaminti Kaune, o tada pradėjęs repuoti apie mūsų šalį. „Tai – lietuviški burtai“, – iš garso efektų bloko sklindant pasikartojančiam ritmui, kelis sykius pakartojo R.Bona.
Vilniaus kongresų rūmų ir Kauno VDU salės scenas išbandęs R.Bona sekmadienį parodė, kad puikiai jaučiasi ir didesnėje erdvėje po atviru dangumi. Beveik galima nuspėti, kad po keleto metų šis Afrikos muzikantas vėl bus pakviestas į Lietuvą – džiazo pasaulyje yra nedaug artistų, kuriems lietuviai jaučia tokį palankumą.
