„Protas įjungtas, ilsis širdis“, – šiame albume dainuoja „Sielos“ lyderis Aurelijus Sirgedas. Nors iš tiesų šios grupės karjera paremta visiškai atvirkščia idėja.
Jei veiktų tik protas ir išskaičiavimas, „Siela“ vargu ar gyvuotų jau ketvirtį amžiaus. Tamsiai romantiškas gotikinis rokas, kurį groja ši grupė, niekada netaps geru uždarbio šaltiniu, neiškels jos ant žurnalų viršelių ir neišrikiuos parašų ant krūtų norinčių merginų eilės po koncerto.
Bet ne viskas skaičiuojama pinigais ir gerbėjų skaičiumi feisbuke. „Siela“ tuo ir žavi – gali dingti iš akiračio keletui metų, bet tada sugrįžusi vėl pririnkti pilną klubą ištikimų klausytojų (kurių gal nedaugėja, bet ir nemažėja).
„Širdis. Kryžius. Pasaga“ – po septynerių metų pertraukos išleista naujų „Sielos“ dainų porcija. Kai kas joje – taip pat, kaip ir prieš 25 metus. Pavyzdžiui, specifinis A.Sirgedo balsas ir dainavimo maniera, kuri jau daug kartų lyginta su rusų atlikėjo Viktoro Cojaus (bet kaip nelyginsi, jei iš tiesų taip panašu).
Tačiau tokios dainos kaip „Malda“, „Ilguma.Platuma“, „1968“ spinduliuoja energiją, šviežumą ir pakilią nuotaiką, kurios „Sielos“ įrašuose anksčiau nebūdavo per daug. Aranžuotėse – daug skoningai įsiliejančių klavišinių garsų ir kiek modernesnio skambesio (galbūt tai grupės lyderio darbo su Alina Orlova įtaka).
Žinoma, niekur nedingo ir ilgesingi muzikiniai pasvarstymai apie netikrumą, mirusią meilę ir užtrenktas duris – be tokių baladžių kaip „Karma“ ar „Paukštelis“ ši grupė prarastų savo veidą. Seno šuns naujų triukų neišmokysi. „Sielai“ ši patarlė visiškai tinka, bet ir nereikia – kai Lietuvoje savo žanre beveik neturi konkurencijos, nebūtų protinga bandyti savo kūrybą išrasti iš naujo.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Daina „1968“:
