Apie britų dainininkės Florence Welch projektą Lietuvos muzikos versle sklando linksmas anekdotas – kartą vienas festivalis bandė jį pakviesti koncertuoti ir pasiūlė labai solidžią sumą. Netrukus sužinojo, kad ši grupė kainuoja dešimt kartų daugiau.
Kitaip tariant, net ir Lietuvos muzikos pasaulio žmonės kartais nesuvokia (arba negali patikėti), kokia populiari ir įtakinga yra ši raudonplaukė, dabar išleidusi jau trečiąjį keistos, įkvepiančios, gana sudėtingos popmuzikos albumą.
Tiesa, to „keistumo“ dabar – kiek mažiau. Ankstesnis Florence darbas „Ceremonials“ buvo pilnas didingų, himnus primenančių, ilgų, labai neįprastai aranžuotų dainų. Akivaizdi mintis – „čia menas, o ne „popsas“, bet toks, kad jo vis tiek norėsis klausytis milijonams“.
Naujasis darbas „How Big, How Blue, How Beautiful“ įrašytas su „Coldplay“ prodiuseriu Markusu Dravsu – ir iš pirmo žvilgsnio atrodo labiau pataikaujantis didžiajai auditorijai. Albumą pradedantis „Ship To Wreck“ – gana tipiškas kūrinys su daug roko prieskonių, labai išryškintos „rokinės“ gitaros skamba ir keliose kitose dainose.
Anksčiau su muzikine laume ar fėja lyginta, Kate Bush tradicijų nešėja vadinta F.Welch šįkart atrodo kiek agresyvesnė ir energingesnė – kol neišgirsti odą pašiurpti verčiančių baladžių „Long & Lost“ ar „Various Storms & Saints“, kuriose ši moteris susigrąžina jai taip tinkančią nežemiško jausmingumo ir mistikos aurą.
Septintaisiais sėkmingos karjeros metais talentinga dainininkė atsidūrė arčiausiai tipiškos popmuzikos. Bet jei visa popmuzika būtų tokia įdomi ir kūrybinga, ji būtų linksniuojama greta operos ir džiazo.
Įvertinimas – 9 iš 10. Vaizdo klipas „Ship To Wreck“:
