Prieš koncertą Kaune – metalo karalienės Doro išpažintis

„Kartais išgeriu bokalą alaus ar taurę vyno, bet niekada – prieš koncertą“, – sakė D.Pesch.<br>„ViDA Press“ nuotr.
„Kartais išgeriu bokalą alaus ar taurę vyno, bet niekada – prieš koncertą“, – sakė D.Pesch.<br>„ViDA Press“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Ramūnas Zilnys („Lietuvos rytas“)

Aug 29, 2015, 3:38 PM, atnaujinta Oct 18, 2017, 9:01 AM

Įspūdingiausia metalą dainuojanti moteris – tokius komplimentus šį šeštadienį Kaune koncertuosianti vokietė Doro Pesch girdi jau beveik tris dešimtmečius.

Buvusi grupės „Warlock“ lyderė į metalo sceną įsiveržė tais laikais, kai joje be išlygų dominavo vyrai.

Laikai pasikeitė. Šiandien metalo vokalisčių daug, bet 51-erių D.Pesch nepraranda pagarbos muzikos pasaulyje.

Ji tebemūvi aptemptas kelnes ir dėvi liemenes, lieka ištikima metalo madoms, nekeičia muzikos stiliaus ir tebėra viena iš nedaugelio dainuojančių vokiečių, sugebėjusių užkariauti amerikiečių ir britų simpatijas.

Kai Doro švenčia karjeros sukaktis, su ja padainuoti ateina „Scorpions“, „Nightwish“, „Lordi“ ir kitų garsių grupių nariai. Ji yra ragavusi ir aktorės duonos, tačiau muzika išlieka svarbiausias kelias, kurio dainininkė ketina neišduoti iki paskutinio atodūsio.

Šeštadienį jos balsas skambės Nemuno saloje Kaune – vienoje didžiausių Lietuvos baikerių švenčių „Bike Show Millennium“.

Prieš koncertą Doro „Lietuvos rytui“ pasakojo apie savo spalvingą gyvenimą – nuo sprendimo niekada nesituokti iki uragano sugriautų namų.

„Seniai norėjau atvykti į Lietuvą. Festivaliuose Vokietijoje esu sutikusi daug lietuvių“, – pokalbį prikimusiu balsu pradėjo Doro.

– Atvykstate į baikerių šventę. Internete yra nemažai jūsų nuotraukų ant „Harley-Davidson“ motociklo. Jis jūsų? – paklausiau dainininkės.

– Ne, aš tik paauglystėje turėjau motociklą „Yamaha“. Kadangi esu nedidelio ūgio, kojomis niekada nesiekdavau žemės. (Juokiasi.) Todėl minties apie didesnį motociklą teko atsisakyti, tačiau turiu keturratį.

Motociklais pavežioja draugai – tarp jų daugybė baikerių, Vokietijos greitkeliais jie laksto taip, jog meldžiuosi, kad išgyvenčiau iki kito koncerto.

– Neginčijamos Metalo karalienės titulas – ar lengvas buvo kelias į jį?

– Augau klausydamasi roko ir metalo, pradėjau dainuoti Vokietijoje, tačiau 1986-aisiais su grupe „Warlock“ pasirodėme „Monsters Of Rock“ festivalyje Anglijoje, ir netikėtai atsivėrė durys į visą likusį pasaulį.

Niekada to nepamiršiu – maniau, bus nedidelis festivaliukas, bet ten buvo 120 tūkst. žmonių.

Sugebėjome gerai pasirodyti, tada mus kartu koncertuoti pakvietė „Judas Priest“ ir Ronnie Jamesas Dio – tuo metu populiariausi metalo ir roko atlikėjai. Aš, jauna mergina, iškart gavau progą mokytis iš geriausių.

Tada ir ryžausi mesti darbą – iki tol dirbau grafikos dizainere. Visa kita – jau istorija.

Kai man pasako, kad esu gera atlikėja, šildo širdį. Nes muzika ir gerbėjai – viskas, ką turiu. Juk niekada nebuvau ištekėjusi, neturiu vaikų.

– Neturėti šeimos – jūsų sąmoningas apsisprendimas.

Niekada nesigailėjote?

– Ne, esu laiminga. Nusprendžiau neturėti vyro ir vaikų, nes labai daug koncertuoju ir keliauju. Negalėjau prarasti to malonumo, kai kasdien atsibundi vis kitoje šalyje ir lauki koncerto. Joks vyras su tuo nesitaikstytų. Man nieko netrūksta. Šeima man niekada neatstotų muzikos.

– Pažįstate ir dirbote su garsiausiais roko pasaulio vyrais. Kuris jūsų gyvenime buvo ar yra svarbiausias?

– Du iš jų. R.J.Dio (amerikiečių dainininkas, miręs 2010-aisiais. – Red.) su manimi elgėsi kaip tėvas, nuolat mokė, ramindavo, apkabindavo ir padėdavo nesijaudinti. Jis vėliau mirė nuo skrandžio vėžio, bet kai dar galėjo dainuoti, paskutinėse gastrolėse keliavome kartu. Niekada to nepamiršiu.

Tikras mano angelas yra Lemmy Kilmisteris (69-erių britų grupės „Motorhead“ lyderis, pagarsėjęs audringu gyvenimo būdu. – Red.). Aš užaugau su tėvu vilkike, nes jis dirbo vairuotoju.

Labai mylėjau savo tėvą, o jis dievino muziką – ir šia aistra užkrėtė mane. Kai jis mirė, jau buvau dainininkė. Ilgai verkiau ir skendėjau depresijoje, norėjau nutraukti karjerą, neatsiliepiau į telefono skambučius.

Tačiau galiausiai Lemmy man prisiskambino ir už ausų ištempė iš liūdesio – pasikvietė į Los Andželą, kartu įrašėme porą dainų. Žmonės mano, kad jis – aršus žmogus, bet Lemmy švelnus ir mielas.

– Tas pats Lemmy 30 metų kasdien išgerdavo butelį viskio, kol užpernai gydytojai jam tai uždraudė. Koks žalingiausias jūsų įprotis?

– Tokių beveik neturiu. Svaiginuosi muzika, kiekviename koncerte išsikraunu 150 procentų, lyg jis būtų paskutinis, po to skauda visus raumenis. Narkotikai man visiškai nereikalingi.

Kartais išgeriu bokalą alaus ar taurę vyno, bet niekada prieš koncertą – tai griežta taisyklė. Anksčiau rūkiau kaip kaminas, bet mečiau – dėl sveikatos ir balso, kuriam kenkia rūkalai.

– Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje metalas prarado populiarumą, jums net teko dainuoti vestuvėse. Ar nekilo minčių mesti muziką?

– Ne, nors laikai buvo labai sunkūs. Amerikoje, kur aš jau buvau persikrausčiusi, niekas nesiklausė metalo. Sunkiai sudurdavau galą su galu.

Pamenu, kad 2000-aisiais surengiau gastroles JAV, paaukojau visas savo santaupas ir atsiėmiau gyvybės draudimo fondo pinigus. Tačiau rizika atsipirko – pataikiau tuo metu, kai susidomėjimas metalu atgijo.

– Gyvenate Vokietijoje ir JAV. 2011-aisiais jūsų namą Niujorke sugriovė uraganas „Irene“. Pavyko jį atstatyti?

– Tai buvo siaubinga. Tuo metu buvau Europoje, kai grįžau į Niujorką, pamačiau, kad liko tik griuvėsiai. Uraganas nusinešė viską – labiausiai buvo gaila gerbėjų laiškų ir nuotraukų.

Žinoma, draudimo įmonė žadėjo padėti, bet teko su ja tampytis porą metų, kol šį tą išmokėjo. Dabar Niujorke esu išsinuomojusi butą, praeis laiko, kol atstatysiu namą, bet nieko baisaus – vis tiek labai daug keliauju, autobusas yra mano namai.

– Domitės Rytų kovos menais. Ar galėtumėte užpuolikui išspardyti užpakalį?

– Tikiuosi, nors dar nė karto neteko. (Juokiasi.) Treneriai man visada sako, kad visada reikia išvengti muštynių, pabėgti, nes juk niekada nežinai, ar užpuolikas neturi pistoleto ar peilio.

1995-aisiais pradėjau lankyti tailandietiškojo bokso treniruotes, paskui perėjau prie kung fu ir filipinietiškos kovos mišinio. Nuostabus reikalas.

Mokausi kovoti su bambukine lazda rankose – taip jaučiuosi dar stipresnė, nes, kaip sakiau, esu smulki ir neaukšta. Tai suteikė pasitikėjimo savimi, gebėjimo susikaupti. Tamsioje gatvėje dabar jaučiuosi ramiau.

– Pernai iškilmingai šventėte 30 metų scenoje jubiliejų. Ar, žvelgdama atgal, būtumėte ką nors dariusi kitaip?

– Kai pradėjau karjerą su grupe „Warlock“, vadybininku tapo mūsų geras draugas. Atrodė mielas žmogus, bet kai išgarsėjome, jis apgaule pasisavino teises į grupės pavadinimą – kad galėtų lobti iš marškinėlių ir suvenyrų.

Teismuose su juo tąsiausi du dešimtmečius, tik užpernai pavyko laimėti bylą ir atgauti pavadinimą.

– Scenoje visada rengiatės seksualiai, mėgstate aptemptus odinius drabužius, ryškiai dažotės. Kasdienybėje atrodote kitaip?

– Ne, taip apsirengusi einu ir į parduotuvę. (Juokiasi.) Aš visiškai rimtai. Žmonės atpažįsta, prieina, stebisi. Na, gerai, gal kasdien ir nenešioju apyrankių su spygliais, bet visa kita – taip pat kaip scenoje, tai mano uniforma.

Beje, labai svarbu pasakyti, kad mano rūbai nėra pasiūti iš tikros odos. Esu gyvūnų teisių gynėja, tad turiu dizainerę, kuri siuva man drabužius iš medžiagos, kuri labai primena odą.

Doro vaizdo klipas „Raise Your Fist In The Air“:

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.