Kai 1997-aisiais „Bix“ išleido diską „Wor’s“, muzikantai dainų dar neplatino internetu, Lietuvos prezidentas buvo Agirdas Brazauskas, o Jonas Kazlauskas pirmą sykį stojo prie Lietuvos krepšinio rinktinės vairo.
Kito „Bix“ įrašo „Bix-Ray“ teko laukti beveik du dešimtmečius. Šį vakarą visos jo dainos Vilniaus menų fabrike „Loftas“ bus atliktos gyvai.
„Investavome į gerą įgarsinimo aparatūrą, bus speciali scenografija, bus ir senų „Bix“ hitų.
Net pučiamųjų sekciją šiam koncertui pasitelkėme“, – džiaugėsi „Bix“ lyderis Saulius Urbonavičius-Samas.
Jis „Lietuvos rytui“ papasakojos apie naująjį Lietuvos roko veteranų puslapį.
– Kodėl „Bix“ albumo reikėjo laukti net 18 metų? – paklausiau S.Urbonavičiaus-Samo.
– Daug gyvenimo įvykių tai lėmė. Keitėsi muzikinė padėtis – erdvę buvo užpuolęs fonograminis popsas.
Iš muzikos gyventi mums nebuvo galimybių, teko imtis kitos veiklos. Bet noras kurti niekur nedingo, virė daug temų ir idėjų.
Tačiau pertrauka tikrai per ilga. Pats ant savęs pykau. Esu dėkingas žmonėms, kurie tai vis primindavo, mynė ant nuospaudos, kol galiausiai trūko kantrybė ir ėmėmės darbų.
Kita vertus, norint sukurti kokybišką daiktą, reikia laiko. Albumą studijoje ruošėme beveik dvejus metus.
– Prieš 18 metų į sceną eidavote išgėręs, dabar esate blaivininkas. Dabar smagiau?
– Taip. (Juokiasi.) Bet noriu pabrėžti, kad visos „Bix“ dainos parašytos blaiviai. Svaigalai manęs niekada neskatino kurti, tai buvo labiau paklydimai.
Alkoholio nevartoju jau dešimt metų, esu labai laimingas. Groti blaiviam ir apsvaigusiam – visai skirtinga patirtis. Dabar koncertai turiningesni, pats geriau scenoje jaučiu muziką.
– Populiarus mitas, kad senųjų „Bix“ nebeliko, iš senosios komandos scenoje – tik jūs.
– Žinau, bet tai – absurdas. Perkusininkas Aurimas Povilaitis – vienas grupės kūrėjų, būgnininkas Gintas Gascevičius atėjo 1988 metais. Kai kas atkrito, yra jau iškeliavusių – prieš porą metų JAV mirė buvęs grupės saksofonininkas Geraldas Jankauskas. Mūsų dabartinis bosininkas – jau ketvirtas, bet grupėje groja dešimt metų.
- Ar buvo minčių apskritai baigti „Bix“ karjerą? – Buvo prieš keliolika metų, kai tik pradėjau dirbti televizijoje. Kokius dvejus metus negrojome. Be to, susirgo vienas tuometis grupės muzikantas, nebegalėjome koncertuoti. Bet „palaidoti“ grupės taip ir nepavyko – susitikome ir vėl įsivažiavome.
– Jūsų albumo dainose – daug kritikos tuštybei. Jos netrūksta televizijoje, kur dirbate. Ar čia nėra konflikto?
– Seniai tą konfliktą išsprendžiau. Reikia atskirti dvi savo puses – protestuojantį menininką ir televizijai dirbantį prodiuserį.
Kita vertus, mano kuriamos laidos nėra baisiausios. Tai muzikiniai projektai, jie sąžiningi.
Bet taip, televizija yra popsfera, ten reikia užmiršti, kad esi „Bix“ muzikantas.
– Ką reiškia albumo pavadinimas „Bix-Ray“?
– Angliškai „x-ray“ – rentgenas. Norėjau pasakyti, kad šiose dainose esame nuogesni nei nuogi – išsirengiame iki kaulų. Rodome viską, kas viduje verda.
Tai svarbu, nes artėja grupės trisdešimtmetis, kurį švęsime po poros metų. Tada į sceną eisime visiškai nuogi, o gal ir kaulai matysis. (Juokiasi.)
- Kokią vietą šis albumas užims „Bix“ istorijoje?
Kaltinti save dėl smulkmenų yra mūsų grupės bruožas. Bet jaučiu, kad pagaliau galime brandžiai muzikuoti.
Dainos nebėra perkrautos, neliko natų „trydos“, kuri mums anksčiau buvo būdinga. Pagaliau atsirado normalių vokalo partijų, ne tik šūkavimo.
