32 metus gyvuojanti „Bon Jovi“ – viena populiariausių visų laikų JAV roko grupių. „Burning Bridges“ – keisčiausias jos albumas.
Istorija – kiek nemaloni. Nuo karjeros pradžios grupe rūpinosi leidykla „Mercury“. Pastaraisiais metais muzikantų nebetenkino sutarties sąlygos, tačiau pagal jas jie privalėjo išleisti dar vieną albumą. „Burning Bridges“ ir yra tas leidinys – įrašytas „iš reikalo“.
Pats grupės lyderis Jonas Bon Jovi sako, kad albumas yra juodraščių, kurių net neketino baigti, rinkinys. Titulinėje dainoje be užuolankų į šuns dienas išdėjo buvusius leidėjus – „po 30 ištikimybės metų jūs išrausėte kapą“. Net ir albumo pavadinimas simbolinis – „Deginant tiltus“.
Kitas įdomus posūkis – tai pirmasis grupės albumas be ją palikusio esminio muzikanto, dainų bendraautorio Richie Samboros. Kaip be jo skamba „Bon Jovi“? Beveik taip pat, kaip visada – galingi priedainiai, specifinis prikimęs Jono balsas, roko romantika, skirta stadionams. Albumą pradedanti baladė „A Teardrop To The Sea“ – tokia graži ir įsimenanti, kad komentarai apie be entuziazmo kurtą albumą skamba keistai.
Panašiai ir su kitomis dainomis – nuvilia gal tik blankoka baladė „Fingerprints“ ir madingo popskambesio paieškos dainoje „Who Would You Die For“. „I'm Your Man“, „We Don't Run“, „Saturday Night Gave Me Sunday Morning“ – šie trankūs roko kūriniai yra būtent tai, ko per tris dešimtmečius pripratome tikėtis iš „Bon Jovi“. Jeigu taip skamba šios grupės atliekos, jos daug geresnės už geriausius daugelio kitų darbus.
Įvertinimas – 8 iš 10. Daina „We Don't Run“:
