Nuo pirmojo „Judas Priest“ vizito Vilniuje prabėgo dešimt metų. Per tą laiką grupė suspėjo paskelbti apie išsiskirstymą ir persigalvoti, išleisti keletą stiprių albumų ir surengti ne vieną pasaulinį turą.
Pakankama pertrauka, kad lietuviai pasiilgtų šios grupės, bet dabar – ne devintojo dešimtmečio pradžia, kai „Judas Priest“ buvo ant didelės bangos.
Į gausiai reklamuotą pasirodymą Vilniuje susirinko apie tris tūkstančius žiūrovų – gerokai mažiau, nei galėtų tilpti didžiausioje sostinės arenoje.
Tiesa, anksčiau Europoje surengti „Judas Priest“ pasirodymai irgi neblizgėjo anšlagais, o į kai kuriuos grupės pasirodymus Šiaurės Amerikoje ateidavo tik kiek daugiau nei tūkstantis žiūrovų.
Nepaisant to, „Judas Priest“ nepraranda entuziazmo – o kartu ir jų bičiuliai, kuriuos muzikantai į keliones pasiima kartu.
Vilniuje prieš pagrindinių žvaigždžių pasirodymą į sceną žengė kiti britų veteranai „U.F.O.“ – šįmet į Lietuvą atvykę jau antrą kartą.
Metų pradžioje jie surengė pasirodymą Vilniaus „Forum Palace“ rūmuose, šįkart irgi atliko panašią programą. 67-erių vokalistas Philas Moggas scenoje jau nebesitaško energija, kaip senais gerais laikais, tačiau balsas vis dar galingas. Tik susidarė įspūdis, kad valanda šios grupės muzika daugeliui „Judas Priest“ gerbėjų tiesiog prailgo.
„Judas Priest“ į sceną žengė tik pusę dešimtos vakaro – krito juoda užuolaida su grupės pavadinimu, atidengė didelį ekraną, pasigirdo trankūs gitarų garsai, galiausiai į sceną pasiramsčiuodamas lazda ir spiegdamas žengė ir grupės simbolis, skustagalvis dainininkas Robas Halfordas.
Viskas – beveik taip pat, kaip prieš 30 metų. Energingai gitaristų kratomi ilgi plaukai, ekrane slenkantys senųjų „Judas Priest“ albumų viršeliai, odiniai drabužiai su kniedėmis, R.Halfordo kadaise nusižiūrėti Londono sadomazochistų klubuose, dūmų mašinos. Tik užkulisiuose – jau nebe viskio upės, o treniruokliai ir masažistai nuo kelionių pavargusiems raumenims atpalaiduoti.
Užtat arenoje – net jei ir ne itin gausiai susirinkę, bet savo dievukų muziką tikrai gerai žinantys gerbėjai. Kūrinys „Metal Gods“ sukėlė pirmąją per vakarą euforijos šūksnių bangą, ji kartojosi dar kelis sykius – naujausią albumą „Redeemer Of Souls“ pristatę britai į programą įtraukė ir „Screaming For Vengeance“, „Breakin' The Law“, „Turbo Lover“ bei kitus senus hitus.
Tai nėra įspūdingiausias šou pasaulyje – pavyzdžiui, vaizdo projekcijos nusileido net kai kurių Lietuvos atlikėjų išmonei ir galimybėms.
Tačiau sunku nesižavėti gitarų duetais (į kuriuos su veteranu Glennu Tiptonu puikiai įsiliejo grupės jauniklis Richie Faulkneris) ir 64-erių R.Halfordo balsu – taip galingai cypti ir rėkti, turint omenyje jo ilgametes problemas dėl narkotikų ir alkoholio, jis, atrodytų, jau tikrai nebegalėtų. Bet gali. Kelios akimirkos, kai visi muzikantai nutilo, išryškindami Robo balsą, tiesiog gniaužė kvapą. Koncertui persiritus į antrą pusę, žiūrovai pamatė visus tipiškus „Judas Priest“ koncertų elementus. Hito „Breakin' The Law“ priedainį Robas patikėjo dainuoti lietuviams, prieš kūrinį „Hell Bent For Leather“ sceną užpildė dūmai, baikerių rūbais pasipuošęs dainininkas į sceną įriedėjo motociklu.
„Ačiū iš Alytaus. Geras, man tai patinka“, – kvatojosi gerbėjų iškeltą plakatą perskaitęs R.Halfordas, visą koncertą energingai šūkčiojęs, raginęs priedainius plėšti kartu ir kelti į viršų du iškeltus pirštus.
Ne, čia nėra bandymų taikyti į madą ar keistis – „Judas Priest“ yra išdidžiai senamadiška, savo keliu einanti, pelnytai viena geriausių metalo scenoje daug metų pripažįstama grupė.
Jei kam tai nepatinka – jų problemos. Tiesa, „Siemens“ arenoje tokių tikriausiai nebuvo. Odinėmis striukėmis, skarelėmis, grupės marškinėliais pasipuošę metalo gerbėjai antradienį mėgavosi kiekviena minute. Net jei „Judas Priest“ populiarumas blėsta, Lietuvoje vis dar liko atsimenančių, kodėl ši grupė iki šiol nešioja neoficialią „metalo dievų“ pravardę.
